Pokalbiai apie Dorovingumo Kodeksą

Penktasis pokalbis.
„Aš renkuosi sąžiningumą, teisingumą ir nuoširdumą, dorovinį tyrumą, paprastumą ir kuklumą visuomeniniame bei asmeniniame gyvenime“

Tai penktasis Judėjimo „UŽ DOROVĘ!” Kodekso punktas. Jame nurodyta iš karto keletas moralinių savybių.

Pirmosios trys – sąžiningumas, teisingumas ir nuoširdumas – labai artimos viena kitai, bet turi ir tam tikrų skirtumų.

Sąžiningumas – viena iš esminių dorovingumo moralinių savybių ir reikalavimų. Būti sąžiningu - reiškia turėti vidinį sąžinės suvokimą, kuris sąlygoja mūsų elgesį. Tai ištikimybės priimtiems įsipareigojimams, įsitikinimui teisingumu, principingumui išraiška. Svarbu būti sąžiningu ne tik prieš kitus, bet ir prieš save patį – motyvų, kuriais vadovaujamės savo pasirinkimuose, atžvilgiu.

Būti teisingu reiškia kalbėti tik tiesą.

O būti nuoširdžiu – išreikšti išorėje tik tai, ką mes iš tikrųjų galvojame ir jaučiame, be to daryti tai taktiškai ir subtiliai.

Teisingumo savybę tikriausiai, galima priskirti proto, nuovokos sričiai. Tas, kas žino tiesą, turi tam tikrą žinojimą, kuriuo gali pasidalinti su kitais.

Nuoširdumo savybė priklauso sielos, širdies sričiai, apie ką liudija visa eilė savybių-sinonimų, pateiktų sinonimų žodyne prie žodžio „nuoširdumas“. Tai atvirumas, geranoriškumas, širdingumas, tiesiaširdiškumas, tikrumas, tiesumas, atviraširdiškumas ir kiti.

Įžymus vokiečių filosofas Georgas Gegelis sakė: „Iš visų įsipareigojimų kitų atžvilgiu, pirmutinis yra teisingumas žodžiuose ir darbuose“. Tačiau gyvenime iškyla daugybė situacijų, kada dėl įvairių aplinkybių mes negalime pasakyti tiesos, leidžiame sau mažytę apgaulę, slepiame tikrus jausmus, stengdamiesi išlaikyti mandagumą, arba susierziname kai žmogus kalba tiesą.

Kaip vis dėlto reikėtų elgtis tokiose situacijose? Pasakyti žmogui teisybę apie jo trūkumus, žinant, kad jis įsižeis, ar nutylėti; taipogi prisimenant patarlę „Svetimoje akyje krislą matau, o savoje rąsto nepastebėjau“? Pasakyti senutei mamai, jog buvau kitoje vietoje, kad nesijaudintų ir rūpinantis jos silpna širdimi, ar rėžti tiesą iš peties? Suvaidinti šypseną ir dėmesį pašnekovui, jeigu jau nebepajėgi klausytis jo monologo, ar pakankamai tiesmukiškai leisti jam suprasti, kad susitikimas baigtas?

Čia reikalinga nuoširdumo arba širdies jautrumo savybė. „Nuoširdumas – sunkus ir labai subtilus reikalas, jis reikalauja išminties ir didelio sielos takto“, - kalbėjo rusų rašytojas Vikentijus Veresajevas.

Tik išjausta širdimi tiesa gali padėti kitam žmogui. Ne pažeminti žmogų, o jį išaukštinti, išgydyti jo sielą, nukreipti ją vystymosi ir tobulėjimo linkme. Kad nepakenkti, Tiesa turi eiti tik ranka rankon su Sąžiningumu ir Nuoširdumu.

Kaip iliustracija čia gali pasitarnauti viena iš trumpų dzeno istorijų.

Dabar pakalbėsime apie dorovinio tyrumo, paprastumo ir kuklumo savybes. Panagrinėsime šias savybes tame kontekste, kuris yra neatskiriama žmogiškojo gyvenimo dalis ir be kurio žmogaus gyvenimas nebūtų pilnas ir harmoningas,- šeimos kontekste.

Labai daug žmonių yra nusivylę savo šeima, jų namai yra pavirtę kankinimų kameromis. Oficialiosios statistikos duomenimis, nepasitenkinimas šeimyniniu gyvenimu tampa nuo 50 iki 80 % šeimų skyrybų priežastimi.

Pagalvokime, kodėl taip yra.

Kaip ir kiekvienoje kitoje žmogiškoje veikloje, šeimos sukūrime taip pat labai svarbus yra motyvas. Deja, tie motyvai (matomi ar užslėpti) dažnai glūdi vartotojiškų, buitinių ir merkantilinių interesų srityje: taip visi daro, atėjo laikas; ieškojimas komfortiškesnių gyvenimo sąlygų; noras didesnio saugumo, palaikymo ir pagalbos; troškimas pasprukti iš „gimtojo lizdo“; noras pakelti savo vertę kitų akyse; seksualinių malonumų ieškojimas ir kiti.

Jeigu jauni žmonės tuokiasi tam, kad galėtų užsiimti seksu ir teisėtu pagrindu patenkintų savo lytinį instinktą, tai labai tikėtina, kad po kažkurio laiko tarpsnio, jų šeima taps jiems našta ir tiesiog kančia.

Tai, ką mes darome, siekdami gauti asmeninį pasitenkinimą ir malonumą, negali atnešti mums tikrosios laimės. Apie tai mes diskutavome praeituose Pokalbiuose.

Jeigu mes kuriame šeimą tam, kad padėtume vienas kitam eiti per gyvenimą ir turėdami tikslą užauginti vaikus, kurie būtų išauklėti geriausių tradicijų pagrindu, tokiu atveju šeima bus arčiau idealo.

Tam, kad šeimoje visi būtų laimingi, pirmaeile būtinybe joje turėtų tapti aukščiausiojo dorovingumo įstatymo vykdymas. Tik tada, kai santykiai šeimoje bus grindžiami aukštais moralės ir dorovingumo standartais, kiekvienuose namuose įsiviešpataus taika, meilė ir harmonija.Būtent šeima, jos gerovė, yra sveikos visuomenės pagrindas.

Šeimoje ypatingas vaidmuo tenka moteriai. Nuo moters priklauso rūpestingumo bei meilės atmosferos ir jaukumo namuose sukūrimas. Būtent nuo moters priklauso tas dorovinis pradas, kurį ji sugebės palaikyti savo šeimoje ir kurį ji sugebės įskiepyti savo vaikams.

Santykių tyrumas tarp vyro ir žmonos automatiškai skatina šeimos ir vaikų sveikatą.

Šeimoje nėra antraeilių klausimų. Čia viskas - svarbu. Svarbus kūdikio gimimo planavimas ir rūpinimasis jo auklėjimu bei išsilavinimu. Svarbu santykių, grįstų rūpesčiu ir globa, sukūrimas šeimos viduje. Tokioje aplinkoje būsimoji karta sugers visa kas būtina, tam, kad galėtų tai nešti per savo gyvenimą ir skleisti bet kurioje veiklos srityje.

Todėl, visų pirma šeimoje turi sudygti patys aukščiausi doroviniai idealai.

Kadangi viena iš svarbiausių šeimos sukūrimo priežasčių yra vaikų gimimas, tai jų gimimu reikia pradėti rūpintis iš anksto, dar gerokai iki naujos gyvybės užuomazgos. Dabar vaikų gimimo procesas paliktas savieigai. Pats naujos gyvybės pradėjimas, kuris savo esme yra aukščiausias Kūrimo aktas, daugeliu atveju nuleistas iki pašalinio efekto po seksualinių pramogų. Ar dera po to skųstis vaikais?

Prancūzų mokslininkai įrodė: koks buvo tėvų sąmonės lygis ir motyvas vaisiaus pradėjimo momentu, kokios mintys lankė mamą nėštumo metu, toks gims ir kūdikis. Andre Bertin, perinatalinio auklėjimo nacionalinės prancūzų asociacijos prezidentas tvirtina, kad būtent nėštumo laikotarpiu ir pirmaisiais mažylio gyvenimo metais, ypatingai svarbus motinos vaidmuo, nes būtent šiuo laikotarpiu kūdikis tiesiog sugeria ne tik jos poelgius, bet taip pat ir emocijas bei mintis.

Pateikiame fragmentą iš Andre Bertin knygos „Auklėjimas motinos įsčiose, arba pasakojimas apie praleistas galimybes“.

Toje pačioje knygoje Andre Bertin pasakoja apie tai, kad egzistuoja stiprus emocinis ryšys tarp motinos ir kūdikio, esančio jos įsčiose, ir visi, susiję su emocijomis, duomenys, po to visą gyvenimą saugomi gimusio žmogaus ląstelių atmintyje. Ta meilė, su kuria mama išnešioja kūdikį, mintys, susijusios su jo atėjimu, bendravimo turtai, gėrėjimasis nuostabia muzika, paveikslais, gamtos grožiu – visa tai formuoja naujo žmogaus asmenybės savybes.

Iš mokslininkų pastebėjimų nesunku padaryti tokias išvadas: tada, kai vyro ir žmonos santykiai dorybingi, grįsti tikra meile, kai sutuoktiniai ištikimi aukščiausiems dorovės idealams, tada ir vaikai tokioje aplinkoje sugeba sugerti tikrą, nedirbtinę meilę. Ir meilės kokybė, įsisavinta kartu su motinos pienu, liks su vaikais iki gyvenimo pabaigos.

Jeigu mes pažvelgsime į šį teiginį plačiąja prasme, tai aptiksime, kad dorovingai tyros aplinkos sukūrimas daugumoje, vienos ar kitos valstybės, šeimų, gali vienos kartos gyvenimo laikotarpiu sukurti valstybėje tokius visuomeninius santykius, kurie atitiktų pačius aukščiausius moralės ir dorovės kriterijus.

Todėl būtent šeima, būtent santykiai šeimoje ir santykiai su vaikais – yra tai, į ką reikia nukreipti pažangiosios visuomenės dalies pastangas.

Šalia savybių, išvardintų penktame Dorovės Kodekso punkte, galima būtų pridėti ir kitas, pavyzdžiui, kantrybė, tolerancija, kilnumas, sugebėjimas atleisti... Kiekvienas gali pats papildyti šį sąrašą. Visos šios nuostabios savybės reikalingos žmogui ir asmeniniame, ir šeimyniniame, ir visuomeniniame gyvenime.

Visuomeninėje veikloje žmogus daro kažką svarbaus ir naudingo už savo namų, darbovietės ar mokymosi vietos ribų. Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina toks etapas, kai, vadovaudamasis savo širdies liepimu, jis siekia nešti naudą visuomenei, dirbti bendram labui. Apie ką mes diskutavome praeitame pokalbyje. Pridursime tik viena: kad būtum naudingu visuomenei, visų pirma reikia mylėti ir gerbti savo Tėvynę. O meilės Tėvynei jausmas prasideda nuo mažų darbų bendram labui savo kieme, kaime, mieste ar kokioje nors visuomeninės reikšmės bendruomenėje arba organizacijoje.

Gyvenimas - įvairiapusis, ir bet kuri žmogaus veiklos sritis turi būti grįsta ne pelno siekimo, o aukščiausiais doroviniais principais. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kokiais principais mes vadovausimės, dalyvaudami visuomenės gyvenime jau egzistuojančiose struktūrose, ar kuriant naujas, tame tarpe ir verslo, organizacijas. Jeigu žmogus sugeba sukurti verslą ir jam vadovauti, grįsdamas visą veiklą aukščiausiomis moralės normomis, jis atneša visuomenei ne mažesnę naudą, nei būtų pašventęs visą savo gyvenimą maldoms vienuolyne. Tokio žmogaus veiklą drąsiai galima vadinti malda darbais, ir tai viena iš pačių aukščiausių maldos formų.

Tokiu būdu, penktasis Dorovinio Kodekso punktas, pažymintis žmogaus pasirinkimą remtis pačiomis geriausiomis savybėmis visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime, vėl skatina mus pažinti aukščiausią dorovės įstatymą, kuris būtent ir veda žmogų bei visuomenę į laimingą ateitį.

Tatjana Mikušina, Jelena Iljina