Pokalbiai apie Dorovinį Kodeksą

Trečiasis pokalbis.
«Aš myliu, rūpinuosi artimaisiais ir savo gimtais namais – Žemės planeta»

Tai trečiasis Tarptautinio Visuomeninio Judėjimo „UŽ DOROVĘ!“ dalyvio Kodekso punktas.

Artimaisiais mes vadiname ne tik savo artimus giminaičius, bet apskritai kiekvieną žmogų Žemėje. Mums visiems reikia pakeisti santykį su mus supančiais žmonėmis, išmokti elgtis su kiekvienu žmogumi, net visai nepažįstamu, su dėmesiu, rūpesčiu ir meile, tarsi tas žmogus būtų pats artimiausias mūsų giminaitis.

Apie nepakenkimą, apie neprievartą kalbėjo daug filosofų, mokymų ir religijų įkūrėjų. Ir ne tik kalbėjo, jie laikėsi šių principų savo gyvenime.

Įgyvendinti trečiąjį Kodekso punktą nelengva, todėl, kad žmonės elgiasi skirtingai. Kartais jie pyksta arba įniršta kai bandai jiems padėti, nes mūsų pagalba griauna jų įprastą gyvenimo būdą. Bet juk ir mes patys ne visada esame puikios nuotaikos ir todėl suprantame, kad šios negatyvios būsenos – laikinos. Mes žinome, kad kai sielą aplanko liūdesys arba širdį užvaldo nusivylimas, tokiu momentu taip reikia, kad kažkas palaikytų mus, pabūtų šalia!

Kiekvienam iš mūsų reikia pagalbos ir kiekvienas iš mūsų gali tokią pagalbą suteikti

Kartais užtenka vieno švelnaus žvilgsnio arba ištarto gero žodžio, kad žmogaus sieloje vėl įsižiebtų viltis ir tikėjimas rytojaus diena, ir gyvenimo prasmė. Ir mes galime suteikti žmonėms pagalbą, paprasčiausiai būdami šalia jų, palaikydami juos žodžiu, elgesiu, žvilgsniu, savo reakcija į kritinę situaciją.

Kartais žodžiai net nereikalingi. Pačiu geriausiu „pamokslu“ bus asmeninis pavyzdys – tai, kaip mes patys elgiamės savo gyvenime, kaip priimame visus gyvenimo išbandymus.

Kaip iliustruojantį pavyzdį pateiksime padavimą apie paprastą pasirinkimą

Vienas išminčius visą gyvenimą buvo laimingas. Jis visada šypsojosi, džiaugėsi; niekas niekada nematė jo liūdinčio. Kai jis paseno ir jau gulėjo mirties patale, ruošdamasis iškeliauti į kitą pasaulį, vienas iš jo mokinių paklausė:

-Mokytojau, kodėl jūs niekada neliūdite? Kaip jums tai pavyksta?

Į tai išminčius atsakė:

- Kartą, kai aš buvau jaunas, paklausiau to paties savo mokytojo. Man buvo septyniolika metų, o aš jau buvau nelaimingas. Mano mokytojas buvo senas, jam buvo septyniasdešimt, o jis sėdėjo po medžiu ir juokėsi, atrodė, be jokios aiškios priežasties. Ir jis man pasakė: „Kažkada ir aš buvau toks liūdnas kaip tu. Ir staiga man dingtelėjo: čia gi MANO pasirinkimas, MANO gyvenimas! Ir juk šitą pasirinkimą aš darau kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę“. Ir nuo to laiko kiekvieną kartą pabusdamas, aš klausiu savęs: „Na, ką tu pasirinksi šendien: liūdesį ar palaimą?“. Ir visuomet taip nutinka, kad aš pasirenku palaimą.

Išminčius šiame padavime kiekvieną dieną rinkosi džiaugsmą – ir buvo laimingas. Be to, jis niekam nepamokslavo, bet pasidalino savo žinojimu su mokiniais tik tada, kai jie paprašė.

Iš tikro, neįmanoma padėti žmogui, jeigu jis nenori priimti mūsų pagalbos, kaip neįmanoma pagirdyti to, kuris nejaučia troškulio. Tuomet ar verta tuščiai stengtis su tais, kurie nenori mūsų girdėti?

Bet visuomet galima rasti žmonių artimiausioje aplinkoje, kurie pavargo nuo gyvenimo be išeities, nuo "priplėkusios" aplinkos, kuri juos supa. Šiems žmonėms mūsų pagalba bus kaip stebuklingas balzamas, kuris palengvins jų gyvavimą ir užgydys jų žaizdas, atsiradusias nuo susidūrimo su ne pačiomis geriausiomis mūsų realybės išraiškomis.

Mes nieko nekviečiame tuoj pat tapti misionieriumi tam, kad išgelbėti tūkstančius kenčiančių. Bet pas kiekvieną iš mūsų visada yra galimybė rasti nors vieną žmogų iš artimiausios aplinkos, kuriam reikia mūsų pagalbos ir tų žinių, kurias galime jam pasiūlyti.

Ir tam, kad suteikti žmogui pagalbą, mums nereikalingi kažkokie ypatingi sugebėjimai, pinigai ar valdžia ir užimamos pareigos. Reikia tik vieno – mūsų noro. Ir daugiau nereikia nieko. Todėl kad, jeigu toks noras yra, tai žmogus visuomet suras, kokiu būdu jį realizuoti.

Pats artimiausias to pavyzdys atsiskleidžia tiesiog mūsų akyse.

Tūkstančiai paprastų žmonių atsiliepė į ukrainiečių pabėgėlių nelaimės šauksmą, siūlydami kraują, maisto produktus, daiktus, pinigus, rūpestį ir dėmesį – iš karto, dar iki to, kai problemą imta spręsti valdžios struktūrų lygmenyje. Tūkstančiai savanorių ėmėsi jų apgyvendinimo įvairiose srityse ir miestuose, padėdami įforminti dokumentus, surasti darbą. Ir visa tai nesavanaudiškai, todėl kad, pasak savanorių: -„širdį skaudėjo matant šių žmonių kančias“, todėl kad „padėti artimui – tai pagrindinis žmogaus sielos poreikis“.

Išreikšti dėmesį, meilę ir rūpestį – tai, iš esmės, ir yra tarnauti žmonėms ir visai gyvybei planetoje.

Įprastai tarnavimo supratimas mūsų įsivaizdavimu susijęs su kažkuo didingu ir reikšmingu, todėl sau mes ne visada taikome šią pakylėtą sąvoką.

Mūsų tarnavimas gali pasireikšti pačiuose mažiausiuose ir nereikšmingiausiuose dalykuose, pavyzdžiui, tokiuose, kaip namų tvarkymas, skalbimas, vakarienės ruošimas.

Visas esmė tame, kaip tai daryti.

Kaip iliustruojantį pavyzdį pateikiame vienos šeimininkės, kuri mėgsta nudžiuginti artimuosius kepiniais, pasakojimą.

„Kartą vyro gimtadieniui aš iškepiau skanų tortą. Jis buvo toks minkštas, purus, reikiamai prisigėręs kremo. Vyras ir svečiai taip gyrė! Suvalgė viską iki trupinėlio. Po kelių dienų nusprendžiau pagaminti tokį pat torčiuką. Ir štai kas įdomu: paėmiau tuos pačius produktus, dėjau tokiomis pačiomis proporcijomis, viską atlikau ta pačia eilės tvarka – o tortas gavosi neskanus. Ėmiau galvoti, ką ne taip padariau. Ir štai ką supratau. Pirmą kartą, kai dėl varduvininko ir svečių stengiausi, aš tiesiog skraidžiau po virtuvę – tokios pakylėtos nuotaikos buvau. Štai todėl tortas purus, lengvas ir gavosi. O kai antrą kartą gaminau, tai tuo pat metu kalbėjausi telefonu su kaprizingu klientu. Štai ir gavosi mano tortas su kaprizais“.

Tai reiškia, kad bet kokiam darbui reikalingas atitinkamas nusiteikimas. Galima, pavyzdžiui, užsiimti buitiniais darbais mechaniškai, iš įpratimo, pastoviai nukreipiant dėmesį į skambantį telefoną arba teleserialus. O galima tuos pačius darbus daryti su didžiule Meile, galvojant apie tai, kokie bus laimingi mūsų artimieji, kai užeis į švarius kambarius ir apsirengs ką tik išskalbtus, sniego baltumo drabužius. Ir vakare, kai vaikai arba vyras grįš namo pavargę ir prislėgti rūpesčių, kuriuose jie sukosi visą dieną, sukurta namuose Meilės atmosfera, atgaivins jų širdis ir atstatys harmoniją jų sielose.

Į kiekvieną darbą galima įdėti tarnystės. Ir jeigu darbą, nesvarbu kurį, atlikti kiek įmanoma kruopščiau, su Meile, tai ši mūsų veikla tiesiog pakeis erdvę.

Kai mes esame darbe, kur žmonės nevisuomet būna harmoningi ir draugiški, čia taip pat atsiveria plačios veiklos erdvės mūsų tarnystei. Tam reikėtų išmokti bet kokio negatyvo gesinimo Meilės ir kantrybės pagalba įgūdžio.

Galimybės išreikšti dėmesingumą ir rūpestį - begalinės! Praktiškai kiekvieną veiksmą, kiekvieną susitikimą – viską, kas su mumis vyksta dienos bėgyje, galima panaudoti mūsų tarnystei išreikšti.

Nesutriksime, jeigu žmonės neįvertins mūsų pastangų. Nelauksime dėkingumo ir mūsų uolumo pripažinimo. Jeigu mus iš tiesų veda Meilė artimui, mes galime paprastai ir nasavanaudiškai dalinti savo širdies šviesą, savo meilę, savo palaikymą aplinkiniams žmonėms.

„Pamilk savo artimą kaip pats save“ – šį įstatymą Jėzus davė jau prieš du tūkstančius metų. O mes vis dar esame šios tiesos pažinimo procese.

Tas pats tinka ir mūsų planetai. Prisiminkime, trečiajame Kodekso punkte pasakyta apie tai, kad su meile ir dėmesingumu mes elgsimės ne tik su artimu, bet ir su savo gimtaisiais namais – Žemės planeta. Savo namus mes mylime, tvarkome juos, švariname, stengiamės juos papuošti, laiku suremontuoti. Mes su džiaugsmu grįžtame namo, todėl, kad čia galime mėgautis ramybe, čia sukurta mums maloni atmosfera. Mes įdedame į savo namus savo triūsą, rūpestį, meilę.

Planeta taip pat yra mūsų bendri namai. Juk mes neužversime savo asmeninių namų šiukšlių maišais, o mūsų planetoje – nesuskaičiuojamas sąvartynų skaičius. Juk mes nelaikysime savo namuose kenksmingų mums augalų, o planetoje auginamos genetiškai modifikuotos piktžolės. Juk mes nedarysime žalos namų numylėtiniams – katėms, šunims – juk jie yra mūsų draugai; bet mes tebežudome gyvūnus dėl maisto, brangaus kailio ar pagauti medžioklės azarto. Juk mes nepurkšime savo namuose kenksmingų aerozolių, o planetos orą teršiame pastoviai. Taip, mes suprantame, kad mūsų planeta geba atsistatyti. Bet žmonijos veikla, vedanti į savo namų – planetos užteršimą, jau seniai viršijo Žemės galimybes.

Savo Žemę mes dar galime įsivaizduoti kaip didžiulį organizmą, kuris turi savus organus ir ląsteles. Taip kontinentus galima sulyginti su skeletu, jūras ir vandenynus – su vandens terpe organizme, upės – tai kraujagyslės, išsilydęs branduolys – karšta planetos širdis, o žmonės, gyvūnai, augalai – jo ląstelės. Kiekvienas iš mūsų, tai – planetos organizmo ląstelė. Nuo tinkamo ląstelių darbo priklauso viso organizmo sveikata. Žinoma, jeigu žūsta viena ląstelė, jos vietoje gimsta kita, kuri perima tas pačias funkcijas. Ir atrodytų, kad netinkamas vienos iš milijardų ląstelių funkcionavimas neatsilieps viso organizmo veiklai. Bet jeigu tokių ląstelių - milijonai? Ir jeigu šitie milijonai staiga nuspręs gyventi taip, kaip jiems norisi pagal jų asmeninius interesus? Kas atsitiks su organizmu?

Žmogaus organizme tokios ląstelės, kurios pradeda gyventi pagal savo įstatymus, priešingus organizmo poreikiams, vadinamos vėžinėmis. Jos išsikeroja augliais ir, galų gale, sunaikina visą organizmą.

Tas pats dabar vyksta su mūsų planeta. Didžioji žmonijos dalis, tenkinanti kūniškus troškimus ir egoistinius interesus, kiekvieną minutę siunčianti į visatą nesuskaičiuojamą kiekį negatyvių minčių, primena vėžines ląsteles, kurios artimiausiu metu gali praryti savo motininį kūną.

Labai liūdna, bet daugelis mūsų planetos žmonių nesupranta ryšio tarp savo veiksmų, minčių, jausmų ir Žemėje vykstančių kataklizmų. Kaip sergantis žmogus reaguoja į infekciją temperatura, kosuliu ir karštine, taip ir planeta reaguoja uraganais, potvyniais, žemės drebėjimais, sausromis, gausiu sniegu, nesavalaikiais šalčiais į žmonijos kuriamą negatyvą, į jos barbarišką elgesį su Gamta.

Būtent todėl mes kalbame apie kiekvieno žmogaus atsakomybę už savo mintis, jausmus ir darbus.

Ir kiekvienas mūsų tarnystės visoms gyvoms būtybėms planetoje – žmonėms, gyvūnams, augalams aktas, o taip pat rūpestingas elgesys su žeme, vandens telkiniais, oru, t.y. su visa Gamta – sumažina eilinio gręsiančio kataklizmo tikimybę.

Štai kodėl toks svarbus trečiasis Dorovės Kodekso teiginys apie rūpestingumą ir Meilę.

Meilė – tai ta jėga, kuri yra mūsų būtybės gelmėje. Ir tai didžiausias mūsų pasaulio turtas, kurį reikia saugoti ir branginti daug labiau nei pinigus, daiktus arba auksą.

Tik nuo mūsų priklauso mūsų planetos sveikata. Tik mūsų meilė ir rūpestis išgelbės Žemę!

Tatjana Mikušina, Jelena Iljina