Pokalbiai apie Dorovinį Kodeksą

Antrasis pokalbis.
«Aš nekenkiu nei žmogui, nei gyvūnui, nei Gamtai»

Taip skamba Tarptautinio Visuomeninio Judėjimo "UŽ DOROVĘ!" doktrinos antrasis principas/punktas.

Nekenkti reiškia niekam nesukelti rūpesčių ir kančios.

Apie nekenkimą, apie neprievartą kalbėjo daugelis filosofų, įvairių mokymų ir religijų pradininkų. Ir ne tik kalbėjo, bet ir šiuo principu gyveno.

Garsusis indas Mahatma Gandhi nesmurtiniu pasipriešinimu pasiekė savo mylimos šalies išsivadavimą nuo anglų kolonizacijos. Gandhi išpažino ahimsa – senovės indų filosofijos principą, kurio pagrindas yra nesmurtas, nekenkimas gyvam pasauliui (žmonėms, gyvūnams, augalams) niekada ir jokiu būdu – nei mintimis, nei žodžiais, nei veiksmais. Būtent dėl to jis negalėjo taikyti smurtinių metodų savo tautos kovoje prieš anglų kolonizatorius. Meilė savo tėvynei jam buvo susiliejusi su meile visai žmonijai. Norėdamas tarnauti Indijai, jis nekenkė nei Anglijai, nei kitoms šalims. Gandi rašė: “Tie, kurie atrado neprievartos dėsnį prievartos jūroje, buvo nepalyginamai labiau genialūs už Niutoną. Jie... mokė iškankintą pasaulį, kad jo išsigelbėjimas yra prievartos atsisakyme”. “Aš manau, kad neprievata yra nepalyginamai aukščiau nei prievarta, ir, kad gebėjimas atleisti yra kilniau už siekį nubausti”.

Didis rusų rašytojas Levas Nikolajevičius Tolstojus savo kūryboje plėtojo filosofinį mokymą apie atsisakymą nuo prievartos. Anot Tolstojaus, žmogus neturi atsakyti blogiu į blogį - tik tai jam padės išgelbėti save patį, savo sielą nuo sunykimo ir mirties. "Bet kokia prievarta yra atgrasi protui ir meilei. Neprisidėkite prie prievartos", - kvietė rašytojas.

Kreipkimės į Bibliją - pačią garbingiausią krikščionybės knygą. Evangelijoje pagal Matą aprašytas pokalbis tarp jaunuolio ir Jėzaus. "Mokytojau, ką gera turiu padaryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?" - klausia jaunuolis Jėzaus. - "Laikykis įstatymų". - "Kokių?" - "Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk", - atsakė Jėzus (Mt 19:16-18).

Dabar pažvelkime į budizmo raštus. "Ką turiu daryti, kad pasiekčiau Bodhis (pažinčiau amžinąją tiesą)?" - klausia mokinys savo mokytojo. - Kokiu keliu eiti, kad tapčiau upasaka (išminčiaus mokiniu)?" - "Laikykis įstatymų”. - "Kokių?" - "Visą gyvenimą turi susilaikyti nuo žudymo, vagysčių, svetimavimo ir melo", - atsako mokytojas (Pitaka, III knyga, pali versija).

Matome, kad abiejuose šaltiniuose išskirti tie patys keturi vienodi žalos/kenkimo būdai: melas, vagystė, svetimavimas ir nužudymas.

Šiuos pamokymus skiria pusė tūkstantmečio (maždaug tiek laiko praėjo žemėje tarp Budos ir Jėzaus gyvenimų). Tačiau visi keturi įstatymai vis dar aktualūs. Viskas - kaip ir prieš tūkstančius metų, žmonės ir toliau apgaudinėja, vagia, svetimauja ir žudo vieni kitus.

Džainizme - senovės Indijos religijoje, įkurtoje VI a. pr. Kr. – tėra penki pagrindiniai etikos principai - įsakymai. Tarp jų sutinkama: nevok, nesvetimauk. Bet į pirmąją vietą iškeliamas nekenkimo, arba neprievartos principas, ir reiškia jis neįžeidinėjimą ir nekenkimą visam kas gyva kaip tiesiogiai, taip ir netiesiogiai.

Pavyzdžiui, negalima net galvoti apie kenkimą, negalima kalbėti to, kas galėtų ką nors įžeisti. Taip pat, reikia gerbti kitų žmonių požiūrį. T.y., kalba eina apie bet kokios rūšies nekenkimą: nei poelgiais, nei žodžiais, nei emocijomis, nei mintimis - apie tą patį ahimsos principą, kurio, praėjus dviem su puse tūkstančių metų, laikėsi Gandhi, XX amžiuje ir vėl patvirtindamas nesmurto principo veiksmingumą.

Džainistai labai jautriai traktuoja bet kokios gyvybės formos išsaugojimą, įskaitant ir mažiausius vabzdžius. Todėl jie pridengia burną audinio skiaute, kad pokalbio metu į ten netyčia neįskristų koks mašaliukas, o pasivaikščiojimo metu prieš save šluoja kelią lengva šluotele, kad nesutraiškytų vabaliukų.

Kiekvienas Dievo kūrinys turi savo paskirtį, apie kurią mes, dėl savo nemokšiškumo, galime ir nežinoti. Bet jeigu plėsti savo žinių ribas, savo sąmonę, tai keičiasi santykis su Pasauliu, ir Pasaulis mums pradeda keistis.

Pamėginkime suprasti, kaip galima pakeisti požiūrį į žmogų, kuris jus įskaudino ar kaip nors kitaip nuskriaudė.

Pirmasis būdas. Visu pirma paklauskite savęs – o jeigu jūs pats kažkada "pirmas pradėjote". O dabar tas žmogus jums moka ta pačia moneta, t.y. elgiasi su jumis taip, kaip jūs kažkada pasielgėte su juo. Bet kažkas juk turi pirmas sustoti. Nes kaip gi kitaip nutraukti šią blogio dauginimo grandinėlę?

Ir net jeigu jūs niekada nepakenkėte tam konkrečiam žmogui, tikėtina, kad yra daug kitų žmonių, su kuriais nevisada elgėtės gerai. Todėl neatsakydami skriaudėjui tuo pačiu, jūs per tą žmogų galite grąžinti savo senas skolas, kurias sukaupėte kitų žmonių atžvilgiu, kuriuos jūs pats kažkada įžeidėte, pažeminote, nuskriaudėte ir t.t.

Antrasis būdas. Nereikia žiūrėti į skriaudėją kaip į savo asmeninį priešą. Pabandykite jį vertinti kaip mokytoją ar asmeninį trenerį, kuris padidino jūsų “gyvenimo treniruoklio” apkrovas. Įsivaizduokite, jūs atėjote į sporto salę, pasirinkote bėgimo takelį ir kelias dienas treniravotės jums patogiu greičiu. Bet atėjo jūsų treneris ir padidino greitį. O kaip dar kitaip galima stiprinti kojų raumenis, jeigu nedidinti apkrovų treniruojantis?

Štai kodėl bet kuris mus skriaudžiantis žmogus yra ne priešas, o treneris. Kaip gi dar galime ištreniruoti dvasinius “raumenis”, jeigu nebus sunkių situacijų? Šioje situacijoje mes galime išmokti kantrybės, susitaikymo, geranoriškumo išsaugojimo.

Tai nereiškia, kad neturime ginti savo garbės ir šeimos, kreipdamiesi į valdžios organus ir struktūras, kurių paskirtis yra išspręsti ginčus ir konfliktus. Tačiau, turime išmokti savo priešams (dabar jau mūsų sielos treneriams) nejausti jokių neigiamų jausmų. Žmonės, kurie skriaudžia, įžeidinėja, žemina, puola kitus, savo esme yra nelaimingi. Nes jie nežino, ką daro.

O mes žinome. Mes įsipareigojome “nekenkti nei žmogui, nei gyvūnui, nei Gamtai”. Ir esame atsakingi tik už save ir savo reakcijas. Todėl, koks beatrodytų neteisingas kitų žmonių elgesys su mumis, turime jiems atleisti. Suprantama, kad tai reikalauja didelių dvasinių pastangų! Bet tai ir yra mūsų dvasinių raumenų treniruotė.

Prisiminkime, kaip Jėzus mokė elgtis su priešais: “Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus” (Lk, 6:27). “Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį” (Lk, 6:29). Jėzus ne tik mokė nenaudoti smurto, bet jis pats taip gyveno ir nuolankiai priėme nukryžiavimą tuo pademonstruodamas vieną iš svarbiausių savo mokymo apie Meilę ir neprievartą aspektų.

Iš tikrųjų mes neturime priešų – priešas yra tik vienas. Rytuose sakoma: jei norite pamatysi savo tikrąjį priešą, atsistokite prieš veidrodį. Tai ir yra jūsų tikrasis priešas su savo kūniškais geismais, egoizmu, puikybe ir neišmanymu.

Nereikia nieko barti, kaltinti kaimyną, viršininką ar vyriausybę. Reikia užsiimti savimi ir tik savimi! Nustoti mintyse išgyventi neigiamus scenarijus. Plėtoti teigiamą požiūrį į pasaulį, mokytis išreikšti geriausius jausmus ir savybes. Visų pirmiausia, atsisakyti bet kokios prievartos savo sąmonėje.

Tik tokiu būdu galima išvengti pasaulinių karų ir kitų globalių nelaimių. Mūsų vargšė planeta jau neatlaikys naujo globalaus karo. Ir tik visuotinis smurto atsisakymas gali ją išgelbėti.

Žinoma, prireiks ne vienos kartos, kol žmonija sugebės atsisakyti smurto ir kovos jausmo. Bet kažkas juk turi pradėti! Pradėkime mes su jumis - judėjimo “UŽ DOROVĘ!” dalyviai.Ir mokysimės niekam nekenkti: nei žmogui, nei gyvūnui, nei gamtai.

Jelena Iljina