Pokalbiai apie Dorovinį Kodeksą
Pirmasis pokalbis.
"Aš elgiuosi su kitais taip, kaip noriu, kad būtų elgiamasi su manimi".
Šis pirmasis Kodekso punktas atspindi Auksinę Dorovingumo taisyklę, kuri sutinkama praktiškai kiekvienoje kultūroje: induizme, budizme, judaizme, krikščionybėje, islame, konfucionizme bei antikos laikų filosofų pasisakymuose.
Šita pamatinė taisyklė atspindi dorovės reikalavimą: „(Nesielk) elkis su kitais taip, kaip tu (ne) norėtum, kad elgtųsi su tavimi“. Ji atsiranda pirmojo tūkstantmečio iki mūsų eros viduryje, ir, kaip ne keista, atsiranda tuo pačiu laikmečiu ir nepriklausomai viena nuo kitos skirtingose Rytų ir Vakarų kultūrose, matomai, ypatingai ryškiai įkūnydama tuo metu įvykusį humanistinį perversmą. Savąjį pavadinimą „Auksinė“ ji įgavo XVIII amžiuje vakarų Europos dvasinėse tradicijose.
Įvairių formuluočių forma ši taisyklė sutinkama „ Mahabharoje“, Budos pasisakymuose.
Konfucijus į vieno mokinio klausimą, ar galima visą gyvenimą vadovautis vienu žodžiu, atsakė: „Tas žodis – abipusiškumas. Nedaryk kitam to, ko nelinki sau“.
Iš senovės Graikijos šaltinių reikėtų nurodyti Homero „Odisėją“ ir Herodoto „Istoriją“, taip pat vienoje ar kitoje formoje Auksinė dorovingumo taisyklė sutinkama Taleso Miletuso, Hesiodo, Sokrato, Platono, Aristotelio ir Senekos darbuose.
Biblijoje apie ją užsimenama Kalno pamoksle: „ Ir taip, visame kame kaip norite, kad žmonės su jumis elgtųsi, taip ir jūs su jais elkitės“ (Mt. 7:12). Taip pat šią taisyklę ne sykį kartojo Jėzaus Kristaus apaštalai (mokiniai).
Korane Auksinė taisyklė ne užfiksuota, bet ji aptinkama „Sunoje“ kaip vienas iš Mahometo posakių, kuris taip mokino aukščiausio tikėjimo principo: „Darykite visiems žmonėms tai, ką jūs norėtumėte, kad jums darytų žmonės, ir nedarykite kitiems to, ko jūs nelinkėtumėte sau“.
Sykį atsiradusi, Auksinė dorovingumo taisyklė tvirtai įsišaknijo kultūroje ir masinėje sąmonėje, paplito įvairių patarlių pavisalu. Taip skamba rusiška patarlė: „Ko kitame nemėgsti, to ir pats nedaryk“.
Ši taisyklė dažniausiai buvo laikoma kaip esminė, svarbiausioji moralės tiesa, praktinės išminties grynuolis ir buvo vienas iš pastoviausių dalykų etiniuose apmąstymuose.
Pamąstykime ir mes.
Atrodo, lyg ir viskas aišku: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.
Jeigu aš noriu, kad manęs nekaltintų (neapgaudinėtų, nežudytų ir t.t.), aš nekaltinsiu (neapgaudinėsiu, nežudysiu ir t.t.) kitų.
Jeigu aš noriu, kad mane suprastų ir elgtųsi su manimi geranoriškai, tai aš ir pats būsiu geranoriškas, išmoksiu klausytis ir stengsiuosi suprasti kitus.
Tai yra, aš atiduodu pasauliui tai, ko ir pats laukiu iš pasaulio.
Tai ir išeina, kad jeigu aš noriu gauti džiaugsmą, padėką, rūpestį, meilę, tai visų pirma pats turiu išmokti džiaugtis, būti dėkingu ir rūpestingu, mylėti – žodžiu, tapti visu tuo, išsiugdyti savyje šias nuostabias savybes.
O ką gi mes darome kiekvieną dieną? Šaukiame ant vaikų už nepaklusnumą, išreiškiame nepasitenkinimą ir verčiame artimuosius priimti mūsų požiūrį į pasaulį, pykstame ant valdininkų, valdžios ir savo šalies. Ir kur gi visame tame pozityvumas, dėkingumas ir rūpestingumas?
Pabandykime susimąstyti: jeigu mes pastoviai mintyse "suksime" niūrius savo šeimos ar šalies ateities paveikslus, tai ar verta tikėtis kokių nors teigiamų permainų mūsų šeimose ir mūsų šalyje?
Todėl svarbiausia, ko reikėtų kuo skubiau išmokti, tai išsiugdyti pozityvų požiūrį į mus supantį pasaulį. Pradėkime svajoti apie nuostabią ateitį, kurti nuostabius vaizdinius apie tai, kokią mes norime matyti savo šeimą, savo šalį. Ir kuo detaliau ir dažniau kursime šiuos vaizdinius, tuo greičiau jie pradės pildytis.
Taigi, visų pirma ką turi įsisąmoninti žmogus, tai - būtinybė keisti savo sąmonę.
Antra – įgyti suvokimą, kokius žingsnius šia kryptimi jam reikėtų atlikti.
Toliau tiesiog technikos reikalas. Ir sumanymas realizuosis automatiškai, kai tik žmogaus galvoje įsitvirtins vaizdinys to, ko jis turi siekti.
Algoritmas paprastas. Pavyzdžiui:
- Aš noriu, kad su manimi elgtųsi geranoriškai ir draugiškai.
- Reiškia aš pats turiu tapti geranoriškas ir draugiškas.
- Aš pradedu save įsivaizduoti būtent tokiu.
- Aš galiu pasitreniruoti prieš veidrodį, galiu pradžiai iš anksto pasiruošti keletą draugiškų frazių, galiu iš anksto nusiteikti teigiamai kokio nors žmogaus atžvilgiu, suprasti kas galėtų jį pradžiuginti.
- Aš pradedu jausti ir vystyti savo širdyje geranoriškumą, einu ir dovanoju jį sutiktiems žmonėms, dovanoju savo šypseną, draugiškai sveikinuosi su kaimynais, pardavėjais, pašto, poliklinikos darbuotojams ir t.t.
- Aš suprantu, kad ne visi žmonės nusprendė būti geranoriškais, todėl aš pasiruošęs išsaugoti savo geranoriškumą esant bet kokiai jų reakcijai.
- Aš džiaugiuosi tuo, kad žmonės atsakydami taip pat šypsosi. Aš pradedu pastebėti, kad jie nusišypso man pirma nei aš parodau savo draugiškumą.
- Aš matau, kokie nuostabūs žmonės mane supa! Visas pasaulis tapo draugiškesnis, viskas pasikeitė!
Archimedas sakė: „Duokite man atramos tašką ir aš pajudinsiu visą pasaulį!” Kur gi yra tas atramos taškas? Mes įsitikinę galime pasakyti: jis – pačiame žmoguje, jo sąmonėje, jo pasaulėžiūroje.
Pakeisk savo sąmonę – ir visas pasaulis pasikeis!
Jelena Iljina.
