Šis leidinys skirtas tikros Laisvės sampratai. Būtent ši tema tapo pagrindine 2015 metų birželio 6 d. Rygoje įvykusio mūsų Judėjimo Antrojo Suvažiavimo metu.
Kitą dieną po Suvažiavimo, Judėjimo įkurimo iniciatorius Tatjana Nikolajevna Mikušina, duodama interviu lietuviškam žurnalui "Raktas", atsakė į žurnalistės klausimus apie Laisvės sampratą. Pateikiame šio interviu fragmentus.
T.N. Mikušinos interviu žurnalui "Raktas" fragmentai 2015 metų birželis
Kaip Jūs galvojate, ką mes galėtume vadinti tikrąja laisve?
<...> Mes gyvename šiame pasaulyje ir mums atrodo, kad šis pasaulis yra geras. Bet iš tiesų jis yra labai toli nuo tobulybės. Iki tol, kol šis pasaulis mums atrodo geras, patrauklus, mes vis būsime "pagaunami", "pritraukiami" šio pasaulio, mums atrodys, kad mes norime laisvės, mes norime daryti tai, ką norime. Pavyzdžiui, mes norime vartoti narkotikus, užsiimti seksu ar kitais dalykais. Ir iki tol, kol šitie dalykai mus "traukia", t.y. kol jie mus domina, tol mes tęsime įsikūnijimus šiame pasaulyje – vieną kartą, antrą kartą, trečią kartą...
Bet kada nors ateis toks momentas, kada mes suprasime, kad mūsų tai daugiau nebepatenkina, kad yra kažkas daugiau, ir tas "daugiau" yra už šio pasaulio ribų. Tokiu atveju mes, ko gero, jau pereisime į kitą pasaulį ir ten jau bus kitas laisvės supratimas - ne kaip laisvės daryti ką aš noriu, o žymiai didesnės laisvės, tik su sąlyga, kad mes paklusime tam Įstatymui, kuris egzistuoja šioje Visatoje. Yra viena sąlyga: mes nesekame paskui savo laisvą valią ir nedarome to, ką mes norime, bet paklūstame tam Įstatymui, kuris egzistuoja Visatoje. Galima jį pavadinti Dievu, galima pavadinti Meile. Tuo atveju, kai mes paklūstame šiam Įstatymui, mes įgyjame žymiai didesnę laisvę, nes mūsų pasaulis yra labai ribotas.
O kaip Jūs manote, koks yra neteisingas laisvės, kaip mes ją įsivaizduojame, suvokimas?
Mes suprantame laisvę, kaip darymą to, ką mes norime ir kada norime tai daryti, nesiskaitant su kitais žmonėmis, kitomis šalimis, valstybėmis ar organizacijomis. Tai yra mes manome, kad tame yra laisvė. Bet jeigu mes taip suvokiame laisvę, tai anksčiau ar vėliau mūsų interesai susidurs su kitų žmonių, kitų šalių, kitų organizacijų interesais ir kils konfliktas.
Turbūt frazė, jog laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė - yra teisinga?
Labai svarbu žmogaus sąmonės lygis. Kai žmogus yra nelabai aukštos sąmonės būklės ir jam vadovauja jo ego, tuomet jis nori parodyti save, įrodyti, kad jis yra svarbesnis ir įsitraukia į konfliktą su kitais žmonėmis. Kuomet mes savo sąmonėje kylame aukštyn, tuomet mes jau galime tarpusavyje tartis, ieškoti sąlyčio taškų ir veikti bendrai. Šiuo atveju nėra laisvės pažeidimų, mes tiesiog savo laisva valia kažką veikiame kartu. Tai yra kitas sąmonės lygis.
Suvažiavime buvo kalbama apie laisvę veikti sutinkamai su Aukščiausiuoju Doroviniu Įstatymu. Ką reiškia šis Aukščiausias Dorovinis Įstatymas?
Visi tikrieji pranašai, pasiuntiniai, ar išminčiai, atėję į šį pasaulį, duodavo šio Įstatymo, kuris egzistuoja Visatoje, supratimą. Yra Įstatymas - Gėrio Įstatymas, Meilės Įstatymas, paklusimo Aukščiausiajam pradui Įstatymas. Mūsų pasaulyje šis Įstatymas pasireiškia kaip tam tikros moralinės ir dorovinės nuostatos: gerbk Dievą, gerbk Tėvus, nežudyk, nevok, nesakyk netiesos, būk doras visais atžvilgiais. Štai ši įstatymų sąranka mūsų sąmonės lygyje ir yra Aukščiausias Dorovinis Įstatymas.
Aš vakar dar girdėjau kažką sakant, jog Aukščiausias Dorovinis Įstatymas - tai Dievas.
Mūsų sąmonės lygyje mes suprantame taip, jog yra tam tikri apribojimai, kuriuos mes savanoriškai imamės vykdyti, jų neperžengdami: nežudyti, nevogti... Tačiau bet kuriuo atveju visa tai yra to didžiojo Įstatymo, kurį galima vadinti Dievu, rėmuose.
Kaip Jūs manote, ar galėtume mes įdiegti šį teisingą dorovės ir laisvės supratimą mūsų visuomenėje?
Tam reikia, kad žmonės, pakankamai didelis žmonių skaičius, panorėtų pakeisti ką nors mūsų visuomenėje į gera. Užtenka tiesiog pakankamai didelio žmonių skaičiaus noro...
1% visų Žemės gyventojų. Tai yra, tik 1% Žemės gyventojų, kuris panorėtų pakeisti mūsų gyvenimo tėkmę į Dieviškąją pusę, galėtų pakeisti viską. Viso labo 1%!
Pradžioje reikia labai stipriai panorėti, o po to?
Reikia, kad tai ateitų iš vidaus. Dievas juk veikia per mūsų vidinę pusę. Jeigu 1% gyventojų leistų Dievui veikti per save, tai viskas pasikeistų akimirksniu, viskas įvyktų tiesiog žaibiškai, kaip stebuklas.
O ką galime padaryti mes - įkvėpti žmones, kad jie panorėtų?
Kiekvienas turi daryti savo darbą... Kiekvienas turi taip daryti savo darbą, kaip jis mano esą reikalingu ir kaip tai kyla iš jo vidaus.
* * *
Judėjimo dalyviai iš Lietuvos specialiai Suvažiavimui parengė puikų filmuką apie Dieviškąją laisvę, kuris nuskambėjo kaip iškilmingas baigiamasis Suvažiavimo akordas. Filmą galima pažiūrėti Judėjimo tinklapyje, taip pat "Youtube" svetainėje esančiame Judėjimo kanale (norint ten patekti - spausti nuorodą): http://www.youtube.com/watch?v=s4fm9dv2Yog
Filmo kūrimui mūsų Judėjimo dalyviai iš Lietuvos ruošėsi iš pagrindų. Giedrius Misevičius parengė paskaitą "Laisvės, kaip vidinės būsenos, samprata", kuri tapo "savotiška preliudija ir pasiruošimu tam, apie ką bus kalbama Suvažiavimo metu". Vėliau paskaita buvo perskaityta susitikime su jaunimu, kuris palaipsniui perėjo į diskusiją tuo klausimu.
Siūlome jūsų dėmesiui šią paskaitą.
Laisvės, kaip vidinės būsenos, samprata
Įžanga
Iš pirmo žvilgsnio laisvės tema atrodo taip gerai pažįstama, kad rodos, apie ką čia dar galima būtų kalbėti. Juk ir taip aišku, kad laisvė yra neginčytinas ir siektinas gėris. Visi jos nori, visi jos trokšta, siekia ir... naudojasi.
Pateiksime keletą pavyzdžių.
- Neseniai per TV rodė reportažą apie moterų baikerių klubą. Laidos vedančioji paklausė vienos iš merginų kas ją labiausiai žavi šiame užsiėmime. Mergina atsakė, jog žavi "tas nenusakomas laisvės pojūtis, patiriamas važiuojant motociklu".
- Keturračių reklama ant troleibuso. Užrašas: "Pajusk adrenalino ir laisvės pojūtį".
Šie gyvenimiški pavyzdžiai parodo, jog žmonės trokšta jaustis laisvi, ieško laisvės. Ir tos paieškos kartais nuveda į pačias netikėčiausias vietas ar veiklas.
Todėl šiandien norėtume giliau panagrinėti šią temą ir pakalbėti apie tai: kas yra laisvė, kokia ji gali būti, kaip jos siekti ir kokia yra atsakomybė už mūsų laisvus pasirinkimus.
Pasistengsime atsakyti arba bent jau apibrėžti galimų atsakymų ratą į klausimus:
Ar laisvė yra neginčytinas gėris visomis savo apraiškomis? Ar skiriame išorinę ir vidinę laisvę? Ar suvokiame, kad pasirinkimų laisvė taip pat uždeda ir didžiulę atsakomybę už šių pasirinkimų pasekmes? Ar suvokiame, kad net ir patys menkiausi mūsų priimti sprendimai gali turėti ir turi didžiules pasekmes visam mūsų gyvenimui?
Kaip mes suprantame laisvės sąvoką? Kokią įtaką turi mūsų laisvi pasirinkimai?
Taigi, visų pirma, reikėtų pažymėti, jog laisvė gali būti išorinė ir vidinė. Išorinę laisvę mes visi galime lengvai atpažinti ir ją apibūdinti. Apie ją daug kalbama, sakoma: "štai anais laikais mes to negalėjome kalbėti ar daryti, o dabar galime. Negalėjome vykti į kitas šalis, o dabar galime tai daryti laisvai" ir t.t.
Bet yra ir kita - vidinė, kuri, manytume, nepelnytai gauna žymiai mažiau dėmesio, nors pagal savo įtaką mūsų išorinio gyvenimo aplinkybėms ji turi gerokai didesnę reikšmę nei galime pagalvoti.
Prancūzų filosofas ir rašytojas Bernaras de Fontenelis (1657-1757) yra pasakęs: "Pats laisviausias žmogus yra tas, kuris gali būti laisvas ir vergovėje".
Skamba paradoksaliai? O gal mums tik taip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Pabandykime įsivaizduoti - žmogus jaučiasi laisvas net būdamas nelaisvėje... Suteiksime galimybę mūsų sąmonei šiek tiek apsiprasti su šiuo keistu "teiginiu", o jo esmė atsiskleis toliau nagrinėjant šiandieninę temą. O kol kas panagrinėkime kitą klausimą: kiek laisvas yra vidutinis statistinis žmogus, nesvarbu kokioje valstybėje.
Kiekvienas žmogus turi tam tikrą rinkinį vidinių savybių bei įpročių, kaip gerų, taip ir blogų. Tai galima būtų palyginti su ledkalniu: povandeninė dalis - tai nematomos plika akimi žmogaus vidinės savybės, jo mintys; virš vandens kyšanti, matoma dalis - išorinė žmogaus vidinio pasaulio išraiška: jo žodžiai ir darbai.
Vidinės žmonių savybės iš esmės nulemia jų reakciją į įvykius išoriniame pasaulyje. Jos daro tiesioginę įtaką, formuojant žmogaus gyvenimo aplinkybes. Priklausomai nuo šių savybių susidaro tam tikras ribotas bendravimų ratas, nes necenzūriniai žodžiai, puikybė, pavydo jausmas, apkalbos, baimė gali tarpti tik joms palankioje aplinkoje. Susiformuoja ribotos įsidarbinimo galimybės, žalingi įpročiai (nesveika ir nesaikinga mityba, rūkymas, piktnaudžiavimas alkoholiniais gėrimais, ...) kenkia sveikatai, o tai savo ruožtu taip pat stipriai apriboja ir t.t ir pan.
Pavyzdžiai iš gyvenimo:
– vaikas atsisakė lankyti treniruotes, nes treneriai vartojo necenzūrinę leksiką,
– puikus savo dalyko žinovas ir aukščiausios klasės specialistas buvo atleistas iš darbo, nes nuolatos vėluodavo atlikti užduotis.
Visuma mūsų vidinių ribojančių savybių sukuria lyg ir savotišką uždarą erdvę, kurioje gyvena žmogus. Ar galime tokį žmogų vadinti laisvu? Ko gero, ne.
Išeitis iš tokios padėties yra vienintelė: norėdamas ką nors iš tikrųjų pakeisti savo gyvenime arba bent jau praplėsti erdvės, kurioje jis gyvena ir veikia, ribas, žmogus privalo atlikti vidinį darbą ir atsisakyti tų vidinių savybių bei įpročių, kurie uždarė jį į tikrąją nelaisvę.
Senovės graikų mistikas, filosofas ir matematikas Pitagoras (571-495 m. iki m.e.) yra išsakęs tokią mintį: "Žmogus nėra laisvas, jeigu negali įsakinėti pats sau".
Iš to kas išdėstyta aukščiau seka išvada. Mes visi esame suformuotų mūsų sąmonėje stereotipų, tam tikrų elgesio šablonų ir baimių įkaitai, o dažnai - tiesiog vergai. Ir kol pataikausime visiems savo netobulumams, iki to momento laikysime save pačiame patikimiausiame kalėjime pasaulyje, kurį patys sukūrėme ir į kurį patys save patalpinome. Ir vienintelis žmogus, kuris gali mus iš to kalėjimo išlaisvinti - tai mes patys.
Laisvė = Visaleistinumas? Laisvė = atsakomybė už laisvų pasirinkimų pasekmes
Išsiaiškinome vieną labai svarbų dalyką, tai, kad esame laisvi lygiai tiek, kiek patys savęs neribojame. Todėl, rodos pati savaime, peršasi logiška išvada: norint įgyti absoliučią laisvę, reikėtų atsisakyti visų apribojimų ir elgtis kaip tik nori ir kaip atrodo naudinga tuo metu?
Kai kurie taip ir elgiasi.
Ar tada jau mes būsime laisvi ir laimingi?
Vargu.
Visų pirma, savo neribotai išaugusiomis "laisvėmis" mes pradėsime riboti kitų žmonių laisves, o pastarieji, savo ruožtu - mūsų laisves, kils konfliktas.
Antra. Savo sprendimais mes visada sukuriame pasekmes. Remdamiesi savo vidinėmis nuostatomis, priimame sprendimą, t.y. sukuriame priežastį, o po kurio laiko gauname rezultatą - šio sprendimo pasekmes.
Logiška būtų daryti prielaidą, jog, keisdami priežastį, mes kartu keičiame ir pasekmes. Aiškumo dėlei panagrinėsime pavyzdį.
Važiuojame automobiliu ir matome kitą - sustojusį automobilį, kurio vairuotojas prašo pagalbos. Galimos dvi pagrindinės tolimesnių įvykių sekos:
1) Sustojame. Suteikiame reikalingą pagalbą, išsprendžiant kilusią problemą. Vairuotojas, kuriam padėjome, padėkoja ir mes išsiskiriame. Tačiau ties šia vieta įvykių seka nepasibaigia. Galbūt vairuotojas taip pat skubėjo kažkam į pagalbą ir mūsų dėka jis laiku suspėjo ją suteikti, arba skubėjo į svarbų susitikimą, ar į lėktuvą, arba tiesiog tam, kad pačiam pradėti teikti nesavanaudišką pagalbą aplinkiniams, jam buvo reikalingas nedidelis postūmis, pavyzdys gyvenime. Ir mūsų elgesys tapo šiuo pavyzdžiu.
2) Nesustojame. Dar ilgai niekas nesustoja ir nesuteikia pagalbos. Vairuotojas pavėluoja ten, kur skubėjo: į darbą, į lėktuvą, kažkam suteikti pagalbą. Jis piktas ir nusivylęs. Ir kažkur giliai pasąmonėje priima sprendimą nepadėti panačiose situacijose kitiems, nes jam taip pat niekas nepadėjo.
Už kurią įvykių sekų norėtumėte prisiimti atsakomybę?
Bet yra ir dar viena aplinkybė. Mums visada gyvenime sugrįžta tų priežasčių pasekmės, kurias patys sukūrėme.
Trečiasis Niutono dėsnis sako, kad kiekvienai poveikio jėgai egzistuoja tokio paties dydžio atsakomoji jėga, nukreipta priešinga kryptimi. Tai mokslinis paaiškinimas. O žmonės sako: "Ką pasėsi, tą ir pjausi".
T.y. laimingo gyvenimo mechanizmas yra mumyse. Keisdami save, mes keičiame savo gyvenimo aplinkybes ir, rūpindamiesi bei suteikdami nesavanaudišką pagalbą mus supančiam pasauliui, palaipsniui pradedame gauti atgalios lygiai tą patį.
Silpnų poveikių galia
Taigi, priežastys to, kas vyksta su mumis gyvenime, yra mūsų viduje. Kuomet dirbame su savo vidinėmis savybėmis, tuomet darome poveikį mus supančiam pasauliui.
Šioje vietoje gali kilti abejonė, jog mūsų asmeninių pastangų visiškai nepakanka tam, kad padaryti daugiau mažiau reikšmingą poveikį išoriniam pasauliui.
Leiskite nesutikti su tais, kurie taip galvoja. Ir taip teigdamas aš nesu vienišas. Vokiečių filosofas ir filologas Frydrichas Nyčė (1844-1900) yra taip pasakęs: "Tyliausi žodžiai audrą neša. Pasaulį valdo mintys, kurios balandžio kojomis ateina".
Mes esame linkę neįvertinti tos įtakos, kurią kiekvieną minutę darome pasauliui. Reikalas yra ne poveikio jėgos dydyje, o tos jėgos kryptingume bei dedamų pastangų pastovume. Kaip nuolatos demonstruojamos mūsų neigiamos savybės formuoja atitinkamą aplinką mūsų gyvenime, taip pat ir teigiami bruožai turi savybę "atsispindėti" mūsų susikurtoje aplinkoje.
Keisdami save vidiniai, atsisakydami neigiamų savybių, žodžių ir darbų, po kurio laiko pradedame pastebėti pozityvius pokyčius mūsų gyvenime.
Norintys tuo įsitikinti gali atlikti nesudėtingą eksperimentą. Viskas, kas reikalinga jam atlikti, tai išsirinkti kokią nors jums būdingą negatyvią savybę, priimti sprendimą jos atsisakyti ir pradėti reikšti jai priešingą pozityvią savybę. Kaip pavyzdys galėtų būti baimės pakeitimas į drąsą. Daryti tai reikėtų tiek laiko, kol tai taps natūralia ir neatskiriama jūsų elgesio dalimi. Rezultatai nevers savęs ilgai laukti.
Iš asmeninės patirties. Silpnų poveikių principo taikymą praktikoje galima stebėti kovos menuose, tiksliau Aikido užsiėmimuose. Visi besiginančiojo veiksmai nukreipiami ne tam, kad puolančiajai jėgai priešpastatyti dar didesnę jėgą, o tam, kad slystančiais ir glostančiais mikrojudesiais perimti, pratęsti ir nukreipti puolančiojo veiksmų jėgą. Tam tikru momentu puolantysis ir besiginantis tampa vienu dariniu, su pagreičiu judančiu viena kryptimi, kurią pasirenka besiginantis. Ir neišvengiamai ateina toks momentas, kai visa puoliko įdėta ir judėjimo pagreičiu padidinta jo jėga, kartu su pačiu puolančiuoju, paleidžiama nurodyta kryptimi.
Tikroji laisvė - tai atsisakymas laisva valia nuo mūsų netobulumų, begalinių norų tenkinimo bei malonumų paieškų.
Prancūzas, švietimo epochos mąstytojas, filosofas, rašytojas ir istorikas Šarlis Monteskjė (1689-1755) kalbėjo: "Laisvė yra ne tame, kad darytum ką nori, bet tame, kad turėtum galimybę daryti tai, kas turi būti norima daryti ir nebūtum priverstas daryti to, ko nenorėtum daryti".
Po to, kai mes suvokėme pastovių ir kryptingų pastangų būtinybę, belieka išsiaiškinti kuria kryptimi tas pastangas reikėtų dėti, kad gyvenimas palaipsniui užsipildytų džiugesniais įvykiais ir vis stiprėjančiu laimės pojūčiu.
Iš to kas išdėstyta aukščiau - jog mums neišvengiamai sugrįžta mūsų veiksmų padariniai – tampa aišku, jog mums reikėtų vadovautis auksine dorovingumo taisykle: "Elkitės su kitais taip, kaip norėtumėte, kad su jumis būtų elgiamasi".
Taip pat, be abejonės, gerai įsiklausyti į L.N. Tolstojaus (1828-1910) žodžius: "Yra tik du troškimai, kurių išsipildymas gali padaryti žmogų tikrai laimingu, tai - būti naudingu ir turėti ramią sąžinę".
Kaip pasiekti vidinės laisvės būseną
1. Pripažinti savyje turint žalingų savybių, įpročių, netobulumų.
2. Justi norą išsilaisvinti nuo jų.
3. Aiškiai suformuluoti norą atsisakyti negatyvių savybių ir paprašyti Dievo pagalbos.
Apie paskaitą Kaune
Šį sykį visuotinėje Judėjimo akcijoje nusprendėme dalyvauti kitaip, juolab, kad mūsų Centro lankytojai pakvietė mus į savo klubą. Jie pageidavo, kad supažindintume jaunimą su TVJ "UŽ DOROVĘ!" ir perskaitytume paskaitą "Laisvės, kaip vidinės būsenos, samprata", kurią parengė Giedrius. Klausytojų buvo ne taip jau ir daug, už tai pokalbis gavosi nuoširdus.
Paskaita-pokalbis vyko šiltoje tarpusavio supratimo aplinkoje. Klausytojų dėmesys sudarė sąlygas gilesniai pasirinktos laisvės temos analizei ir suvokimui. Nors auditoriją sudarė žmonės, kuriems yra nesvetimas dvasinio vystymosi kelias ir apie daug ką jie galėtų papasakoti patys, jautėsi ypatingas dėmesys ir koncentracija. Po paskaitos žmonės prieidavo, dėkojo už parengtą paskaitą, pastebėdavo medžiagos išdėstymo metodiškumą.
Vyrai aptarė naujas idėjas, pavyzdžiui, susitikimus pokalbiui viena ar kita tema su vyresnių klasių moksleiviais mokyklose. Nusprendė ieškoti naujų bendravimo formų su žmonėmis tam, kad geriau perteiktume TVJ idėjas.
Giedrius: Įspūdis po susitikimo – grįžtant namo sustojome padaryti puikaus peizažo nuotraukų ir... išgąsdinome gretimai besiganiusią stirną. Šmėkštelėjo mintis, kaip tik iš praėjusios paskaitos temos: kiek dar daug reikia padirbėti išlaisvinant tas vidines savybes, kurios taip gąsdina gyvūnų pasaulį.
