Dorovingumo problema ir globali visuomenės krizė
Brangūs draugai! Pateikiame jūsų dėmesiui mūsų Judėjimo Dvasinio lyderio T.N. Mikušinos ir pedagogikos mokslų daktarės M.L. Skuratovskajos neakivaizdinį pranešimą "Dorovingumo problema ir globali visuomenės krizė", grįstą Aukšto Dorovingumo doktrinos nuostatomis ir paskelbtą II tarptautinės mokslinės-praktinės konferencijos "Pasaulis ant naujos eros slenksčio. Kaip tai bus?" medžiagos rinkinyje (psl. 74-85).
M.L. Skuratovskaja ped.m.d.,
API FVAMĮ "Pietų Federalinis universitetas"
korekcinės pedagogikos katedros vedėja
Rusija, Rostovas prie Dono;
Tatjana Nikolajevna Mikušina,
rašytoja, visuomenės veikėja
Rusija, Omskas
DOROVINGUMO PROBLEMA
IR GLOBALI VISUOMENĖS KRIZĖ
Anotacija. Straipsnyje apžvelgiamos šiuolaikinės visuomenės globalios krizės priežastys, susijusios su žemu dorovingumo lygiu. Sulyginamos esminių sąvokų reikšmės vartotojiškoje visuomenėje ir aukšto dorovingumo visuomenėje. Numatomi išeities keliai, pateikti "Aukšto Dorovingumo Doktrinoje", iš krizinės šiuolaikinės visuomenės būklės, atskleidžiamas visuomeninio judėjimo vaidmuo, siekiant įveikti visuomenės krizinę būseną.
Raktiniai žodžiai. Dorovingumas, šiuolaikinė visuomenė, globali krizė, vartotojiškos visuomenės ideologija, dorovingos visuomenės ideologija, nacionalinė politika, esminės sąvokos, visuomeninis judėjimas, Aukšto Dorovingumo Doktrina.
Šiuolaikinė visuomenė yra patekusi į globalią krizę. Kiekvieną dieną mus pasiekia pranešimai žiniasklaidoje apie politinę priešpriešą ir karinius konfliktus, teroristines atakas ir ekologines, technogenines katastrofas, ne tik atskirų kompanijų, bet ištisų valstybių bankrotą. Atorodo, kad tam nėra galo. Tai, kame reikalas? Kokios yra šios globalios krizės priežastys? Atsakymo į šį klausimą derėtų ieškoti ne ekonomikoje ir ne politikoje. Krizės šaknys yra kur kas giliau - visos visuomenės ir kiekvieno atskiro žmogaus dvasinėje-dorovinėje plotmėje.
Kokiu atveju žmogui tampa įmanomu pilti į vandens telkinius atliekas su nuodingomis medžiagomis; gaminti produktus, turinčius savyje kenksmingų sveikatai komponentų, netikrus vaistus, kurie nepadės žmogui sunkioje būklėje; bombarduoti civilius objektus, iš anksto žinant, kad ten yra taikūs gyventojai, vaikai? Atsakymas vienas – esant žemam dorovingumo lygiui. Štai tame ir yra pagrindinė globalios krizės, apėmusios praktiškai visas pasaulio šalis ir visas visuomenės gyvenimo sritis, priežastis.
Vartotojiškos visuomenės ideologija, kai pagrindine vertybe yra pinigai ir valdžia, atveda į tikrųjų žmogiškųjų vertybių, kurios buvo puoselėjamos skirtingose epochose, skirtingų tautų, pakeitimą netikromis vertybėmis ir esminių sąvokų reikšmių iškraipymą. Visuomenėje, kurioje dominuoja vartojimo ideologija, – išpučiami nepasotinami norai, dagumoje esantys materialinių gėrybių srityje, malonumų troškimas. Pagrindiniu žmonių prioritetu tampa naudos gavimas, o elementarios sąvokos traktuojamos priešinga reikšme. Kaip rezultatas - šiuolaikinė visuomenė ne tiek evoliucionuoja (atskirose srityse), kiek degraduoja bendrai.
Žinomi istorikai, politologai ir politikos veikėjai V.E. Bagdasarian ir S.S. Sulakšin savo monografijoje [1] apžvelgia vertybinius faktorius, sutvirtinančius Rusijos valstybę, taip pat atskleidžia faktorius, turinčius jai griaunamąjį poveikį, t.y. taip vadinamas antivertybes, kurios nukreiptos ne į valstybės gyvavimą bei jos stiprinimą, bet, priešingai - į jos silpninimą ir net mirtį.
Išvada, kurios priėjo autoriai yra mažai paguodžianti: "…XXI a. Rusija yra ne paprastos krizės, o civilizacinės katastrofos būklėje. Vertybių erozija šalyje yra vienas iš jos faktorių. Daugelio iš jų atžvilgiu pasiektas istorinio minimumo lygis. Išeitis, atitinkamai, matoma vystant gyvybinį šalies potencialą... kuris yra koresponduojantis iš aukščiausių valstybės vertybių" [1, 73].
Tai supranta ne tik mokslininkai ir politikos veikėjai. Vis daugiau ir daugiau paprastų žmonių, Rusijos ir kitų šalių piliečių, pradeda suprasti dorovingumo kėlimo visuomenėje svarbą, žvelgdami į šį procesą kaip į veiksmingą visuomenės evoliucinio vystymosi mechanizmą. Pastebima vis aktyvesnio Rusijos ir kitų šalies piliečių įsitraukimo į veiklą, nukreiptą į dorovingumo prikėlimą pasaulyje, antivertybių magijos įveikimą, tendencija. Vienu iš tokių pavyzdžių galėtų būti veikla Tarptautinės visuomeninės organizacijos "UŽ DOROVĘ!", kuri apjungia dalyvius iš 50 pasaulio valstybių. Judėjimo "UŽ DOROVĘ!" dalyviai ne tik pradėjo nuo savęs ir siekia gyventi dorai. Jie susitinka su žmonėmis, kalbasi apie dorovingumo problemas visuomenėje, taip pat stengiasi įtraukti į šių problemų sprendimą savo šalių vadovybes. Judėjimo dalyvių pastangomis buvo parengtas programinis dokumentas "Aukšto Dorovingumo Doktrina" (toliau – Doktrina), kuri savo esme yra žvilgsnis į visuomenės dabartinės būklės priežastis bei nustato vertybinius orientyrus, apibrėžia esminių vertybių sąvokas, siūlo išeities kelius iš ideologinės krizės. Doktrina turi savyje aukšto dorovingumo visuomenės ideologijos koncepciją, kuri gali pasitarnauti kaip pagrindas, formuojant valstybinę politiką, tobulinant teisinę aplinką, taip pat kuriant tikslines programas dorovingumo kėlimo srityje.
Egzistuojančios deformacijos dvasinėje-dorovinėje sferoje ypatingai išryškėja, palyginant esminių sąvokų: Dievas, žmogus, fizikinis pasaulis, visuomenė, laisvė, valdžia ir kitų reikšmes, pateiktas Doktrinoje. Jų apžvalga, mūsų manymu, padės pamatyti išeitį iš susidariusios krizinės situacijos.
Sąvoka "Dievas". Vartotojiškoje visuomenėje ši sąvoka nustoja būti suvokiama kaip absoliučių vertybių, kurios nulemia visą žmogaus gyvenimą, šaltinis. Vietoje to peršamas fetišizmas - religinis materialinių vertybių garbinimas, vyrauja pinigų kultas. "Fast-food" psichologija išryškėja ir tikėjimo klausimuose. Dažnai Dievo garbinimas yra tik formalus ir susijęs tik su ritualų laikymųsi.
Objektyviai Dievas – tai Aukščiausiasis Įstatymas, kuris valdo Visatą. Viskas paklūsta šiam Įstatymui. Jo laikymasis leidžia individui vystytis dvasiniame ir doroviniame plane.
Dievo egzistavimo klausimas palaipsniui pereina iš religinių-filosofinių svarstymų į mokslinių tyrimų sritį. Pasaulyje egzistuoja didelis kiekis fundamentalių fizikinių konstantų (gravitacija, elektromagnetinė jėga, branduolinė sąveika, Žemės spindulio santykis su atstumu iki Saulės ir kitų). Matematikų,
fizikų ir astrofizikų iš įvairių pasaulio šalių – V.A. Nikitino, S. Vainbergo, R. Brojerio, F. Daisono, D. Polkinchorno, D. Barrou, F. Triplerio, D. Džino ir kitų - tyrimų rezultatai liudija, kad menkiausi kurios nors iš jų pakitimai, sukeltų Visatos griūtį. Moksliniai tyrimai šioje srityje leido mokslininkams padaryti išvadą apie Viršintelekto, valdančio Visatą, egzistavimą.
Vienas žymiausių XX amžiaus fizikų Artur Kompton, Nobelio premijos laureatas, sakė: „Tikėjimas prasideda nuo žinojimo, kad Aukščiausiasis Protas sukūrė Visatą ir žmogų. Man nesunku tuo tikėti, nes plano buvimo faktas, taigi ir Proto – nenuginčijamas. Tvarka Visatoje, kuri atsiskleidžia prieš mūsų akis, pati liudija apie paties didingausio ir pakylėtojo teiginio: „Visa ko pradžioje – Dievas“ tikrumą.
Panašius tvirtinimus skirtingu laiku skelbė: Albertas Einšteinas, Maksas Plankas, Čarlzas Darvinas, K. Flammarion, N.I. Pirogov, Žiul S. Diušezn, F. Krik, A.D. Sacharov, P.P. Gariajev ir daugelis kitų pasaulio mokslininkų.
Sąvoka "Fizikinis pasaulis". Šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja nuostata apie tai, kad yra tik fizikinis pasaulis, kurį galima pamatyti, paliesti, ištirti, suskaidžius į sudedamąsias dalis, todėl visa veikla apsiriboja šiuo pasauliu.
Tačiau mokslininkai įrodė, kad fizikinis pasaulis – tai tik „virš vandens kyšanti ledkalnio viršūnėlė“. Nobelio premijos laureatas, italų fizikas K. Rubbija, tvirtina, kad matoma materija sudaro vos vieną milijardinę visos Visatos dalį. Visata žymiai platesnė ir mokslininkai pateikia įrodymus, patvirtinančius naujus gyvybės egzistavimo lygmenis joje. Rusų mokslininko S.V. Zenino atrasta materijos informacinė-fazinė būsena, anglų fiziko D. Bomo vystoma Visatos holografiškumo teorija, rusų mokslininkų G.I. Šipovo ir A.E. Akimovo atradimai fizikinio vakuumo ir torsioninių laukų teorijos srityje, liudija apie Visatos daugialygmeniškumą ir išmintingo valdymo egzistavimą.
Sąvoka "Žmogus". Vartotojiškoje visuomenėje į žmogų žiūrima, kaip į materialaus pasaulio dalį. Jis turi „pradžią“ (gimimą) ir „pabaigą“ (mirtį) – lygiai taip pat, kaip bet kuris fizikinio pasaulio daiktas ar procesas turi savo atsiradimą ir sunaikinimą. Kadangi, daugumos įsivaizdavimu, žmogus gyvena vieną kartą, tai savo vienintelį gyvenimą reikia nugyventi, besitenkinant visomis jo gėrybėmis. Per vieną gyvenimą neįmanoma tapti tobulu, todėl nėra reikalo siekti aukšto dorovingumo, kuris numato vidinius apribojimus ir savidiscipliną.
Tačiau, jeigu atsižvelgti į tai, kad Visata – tai sudėtingiausia įvairių būties planų egzistavimo daugialygmenė sistema, taigi, toks sudėtingas gyvas organizmas kaip žmogus, taip pat yra daugiamatis. K.G. Korotkovo parengtos kompiuterinės GDV metodo technologijos, pagrįstos Kirliano efektu, akivaizdžiai įrodo, kad žmogus turi energetinę dedamąją – biolauką, kuris atspindi jo mintis ir jausmus.
Žmogus, be savo mirtingosios dalies, turi ir nemirtingąją dalį, kuri evoliucionuoja daugelio įsikūnijimų eigoje. Per daugelį savo gyvenimų žmogus kaupia patirtį, vysto savo geriausias savybes ir, pagal priežasčių-pasekmių ryšį, gauna savo poelgių, įvykusių ne tik viename gyvenime, bet ir visose ankstesnėse egzistencijose, pasekmes. Jeigu žmogus žinotų, kad gyvena ne vieną kartą, jis giliai susimąstytų, prieš pasielgdamas nedorovingai. Jis suprastų, kad jei ankstesniuose įsikūnijimuose ką nors skriaudė ir žemino, apgaudinėjo ir užmušė, tai sekančiame atgimime jis pats bus nuskriaustas ir pažemintas, apgautas ir užmuštas.
Besivystantis nuo 1960-tųjų metų mokslinis požiūris į reinkarnacijos klausimų tyrimą, 1980 m. organizuota tarptautinė terapijos ir "praeitų" gyvenimų tyrimo Asociacija, kurioje yra Didžiosios Britanijos, Vokietijos, JAV, Rusijos ir kt. šalių mokslininkai, leido dokumentaliai patvirtinti tūkstančius prisiminimų apie praeitus gyvenimus. Pavyzdžiui, amerikiečių gydytojas, profesorius I. Stivenson per 40 metų ištyrė 3000 atvejų vaikų prisiminimų apie ankstesnius gyvenimus.
Viso labo dviejų visatos Įstatymų: apie priežasčių-pasekmių ryšį ir apie nemirtingosios žmogaus dalies atgimimus, aiškinimas vaikų darželiuose ir dėstymas mokyklose – per vieną-dvi kartas iš esmės pakeistų visuomenę ir nukreiptų ją doroviniu keliu.
Detaliai išnagrinėję tris pagrindines sąvokas, likusias apžvelgsime trumpai.
"Visuomenė" – vartotojiškoje visuomenėje sudaromos prielaidos atsirasti rasinei, turtinei, religinei ir kitoms nelygybėms. Aukšto dorovingumo visuomenėje, žmonija - tai tautų brolija.
"Laisvė" – vartotojiškoje visuomenėje pasireiškia Aukščiausiojo Įstatymo nepaisymu. Visko leistinumas, piktnaudžiavimai tenkinant norus ir siekiant gauti malonumų. Aukšto dorovingumo visuomenėje, laisvė - tai suvokta būtinybė laikytis Aukščiausiojo Įstatymo, egzistuojančio Visatoje. Neribota laisvė veikti šio Įstatymo ribose.
"Valdžia" – vartotojiškoje visuomenėje valdžios pagrindinis rūpestis - laikyti liaudies mases paklusniomis, seka paskui politinę konjunktūrą, gimdo korupciją ir kovą dėl valdžios. Должности покупаются. Aukšto dorovingumo visuomenėje valdžia - tai garbingos pareigos. Geriausi visuomenės atstovai užima vadovaujančias pareigas sutinkamai su savo moralinėmis savybėmis.
"Finansai" – vartotojiškoje visuomenėjė pasireiškia kaip valdymo, manipuliavimo, kontrolės, pavergimo priemonė. Aukšto dorovingumo visuomenėje finansai - laikinas reiškinys tam tikrame visuomenės vystymosi etape (kaip apsikeitimo ekvivalentas, apskaitos ir paskirstymo priemonė).
"Darbas" – vartotojiškoje visuomenėje tai - būdas užsidirbti pinigų. Aukšto dorovingumo visuomenėje darbas - didžiausias džiaugsmas, žmogaus kūrybinės savirealizacijos būdas.
"Karai" – vartotojiškoje visuomenėje tai - kovos dėl valdžios, kontrolės, turtų ir gamtos resursų priemonė. Aukšto dorovingumo visuomenėje - pasaulis be karų. Neprievartos principo realizavimas tarptautiniuose, visuomeniniuose ir asmeniniuose santykiuose.
"Medicina, sveikatos apsauga" – vartotojiškoje visuomenėje gydymas ir vaistai naudojami kaip pasipelnymo priemonė. Nėra suinteresuotumo tuo, kad žmogus būtų sveikas. Aukšto dorovingumo visuomenėje jų tikslas yra kiekvieno žmogaus sveikata. Sveikatos pamatas - harmonija su Gamta.
"Švietimas" – vartotojiškoje visuomenėje tai - darbo jėgos reprodukavimo priemonė, valstybei būtinų savybių piliečiuose ugdymas. Dorovingoje visuomenėje kiekvienas žmogus turi įgyti maksimaliai įvairiapusį išsilavinimą, kaip asmenybės vidinio potencialo atsiskleidimo priemonę.
"Masinės informavimo priemonės" – vartotojiškoje visumenėje tai - manipuliavimo masine sąmone šaltinis. Atlieka "valdžią turinčių" socialinį užsakymą. Sudaro palankias sąlygas gyventojų kvailinimui. Dorovingoje visuomenėje - padeda plėsti kiekvieno visuomenės nario akiratį. Plečia ir gilina žinias.
"Menas" – vartotojiškoje visuomenėje į meną žiūrima kaip į masinio vartojimo komercinį produktą. Atspindi visuomenės nedorovingumą. Aukšto dorovingumo visuomenėje – teikia didžios moralės ir dorovingumo pavyzdžius, pakylėja žmonių sąmonę.
"Mokslas" – vartotojiškoje visuomenėje aptarnauja finansinio elito interesus. Moksliniai atradimai naudojami pelno gavimui, kariniams tikslams. Dorovingoje visuomenėje mokslas nagrinėja Visatos sandaros dėsnius ir padeda žmonijai jais sekti. Visi moksliniai pasiekimai ir tyrimai nukreipti žmonių gyvenimo gerinimui.
"Šeima" – vartotojiškoje visuomenėje pastebimas šeimos išsigimimas: vinos lyties santuokos, nepilnos šeimos, seksualiniai iškrypimai. Dorovingoje visuomenėje šeima - visuomenės ir valstybės pagrindas.
"Laisvalaikis" – vartotojiškoje visuomenėje naudojamas pasilinksminimams ir malonumams gauti. Dorovingoje visuomenėje - naudojamas savęs lavinimui ir tobulėjimui.
Aukšto Dorovingumo Doktrinos autoriai [2] mano, kad Dorovingumo atgimimas turi tapti nacionaline programa, nacionaline ideologija, kuri būtų propaguojama visuose lygmenyse ir visais įmanomais būdais.. Tik tokiu būdu įmanoma įveikti šiuolaikinės visuomenės globalią dorovingumo krizę.
Valstybės, sukurtos dorovinių principų pagrindu, visada būdavo pranašesnės socialiniu, ekonominiu ir politiniu atžvilgiais. Tai savo ruožtu nuvesdavo jas į klestėjimą bei gerovės augimą. Todėl, vienintelis būdas ištrūkti iš bet kokios krizės – pakelti liaudies dorovingumą. Kai žmogus tampa vis dorovingesniu, jis pats automatiškai pradeda atsisakyti to, kas nedorovinga.
Šiuo metu šiuolaikinės masinės informavimo priemonės prisitaiko prie pačių žemiausių žmonių norų, propaguodamos netikusius pavyzdžius: grubumą, rūkymą, prievartą, seksualinius piktnaudžiavimus bei iškrypimus ir kita.
Tačiau, valstybė atrado savyje jėgų aukščiausiame lygije pradėti kampaniją prieš rūkymą ir gyventojų alkoholizavimą. Kitu žingsniu turi tapti aukštesnio lygio, dorovingesnių, puikių meno ir kultūros pavyzdžių prasiskverbimas į televizorių ekranus, radiją, leidinių puslapius. Jie palaipsniui turi išstumti (ne uždraudimo būdu) iš liaudies sąmonės, o tai reiškia, iš visų valstybės gyvenimo sričių - vulgarumą, grubumą ir prievartą. Būtina įkurdinti žmonių sąmonėje Dievo,- kaip aukščiausiojo dorovingumo Įstatymo, kuris egzistuoja Visatoje, suvokimą. Būtina valstybiniame lygmenyje propaguoti dorovines sąvokas, tokias kaip: garbė, nuoširdumas, gerumas, kuklumas, geranoriškumas ir kitos. Rusija turi tapti dorovingumo tvirtove pasaulyje!
Literatūra:
1. Bagdasarian V.E., Sulakšin S.S. Aukščiausiosios Rusijos valstybės vertybės. / Serija "Politinė aksiologija". Mokslinė monografija. – М.: Научный эксперт, 2012. – 624 psl.
2. Byčkov A.V., Mikušina T.N., Skuratovskaja M.L., Iljina J.J. "Aukšto Dorovingumo Doktrina" (Elektron. duom.) / Tarptautinis Visuomeninis Judėjimas "UŽ DOROVĘ!" [Elektron. šaltinis]. – Įėjimas: http://www.uzdorove.lt/index.htm, laisvas. – Nuoroda - ekrane.
