Judėjimo "UŽ DOROVĘ!" Prezidento J.J. Iljinos
Kreipimasis į bendraminčius

Brangūs draugai-bendraminčiai!

Mūsų mylimam Judėjimui jau 8 mėnesiai. Jeigu jį palyginti su kūdikiu, tai per tuos 8 mėnesius vaikai išmoksta laikyti galvytę, tarti pirmuosius žodžius ir aktyviai ropinėti, susipažindami su erdve. Kai kurie jau tvirtai stovi ant kojų ir žengia pirmuosius žingsnius.

Kartu su jumis mes perėjome šį aktyvaus vystymosi ir kūrimosi etapą. Dabar prasideda naujas etapas, kurio metu vaikas mokosi savarankiškai vaikščioti ir kalbėti. Ir sėkmingiausiai šis etapas pereinamas, nuolatos būnant tėvų meilės lauke. Rūpestingas tėvų palaikymas suteikia kūdikiui pasitikėjimo, džiaugsmo ir kryptingumo jo kelyje.

Ir pirma nei mes paliesime temą: kaip mums išmokti "savarankiškai vaikščioti ir kalbėti" kitame Judėjimo vystymosi etape, trumpai apibrėžkime kas pasiekta pereito etapo metu ir numatykime kito etapo užduotis.

Mūsų gretose daugiau nei 4 tūkstančiai dalyvių iš 50 pasaulio šalių!

Tai daug! Ir tuo pačiu metu to maža.

Kaip, ką tik įvykusiame Judėjimo aktyvistų susitikime, kalbėjo jo dvasinis lyderis T.N. Mikušina, jeigu mūsų būtų 400 tūkstančių ar 4 milijonai, tai dorovinė situacija Žemėje pradėtų taisytis automatiškai, kadangi tokio kiekio dorovingų žmonių pasirinkimai neišvengiamai pradėtų keisti visuomenės požiūrį visose gyvenimo srityse.

Yra laikas mėtyti akmenis ir yra laikas rinkti akmenis. Kadangi mums nepavyko numatytu mastu realizuoti kiekybinio etapo, dabar mums svarbu užsiimti kokybe ir įtvirtinti savo pozicijas tokiu būdu, kad tie 4 tūkstančiai žmonių galėtų padirbėti už 4 milijonus. Kaip tai padaryti?

Paminėsiu Tatjanos Nikolajevnos žodžius. Įtvirtinti pozicijas "mes visų pirma galime savo vidumi. Tam, kad energetiškai kontroliuoti erdvę, reikia viduje turėti didžiulį dieviškąjį potencialą… Kada jūsų viduje yra Dievas, tada jūs galite skleisti šią liepsną aplink save. Ir tai yra pagrindinė užduotis, kurią šiuo metu turėtume siekti įvykdyti: įgyti didžiulį dvasinį potencialą dvasinių praktikų pagalba".

Mes su jumis galime to išmokti - tam ir buvo sukurtas Gyvenimo Etikos Universitetas. Universitetas duoda vystymosi galimybę kiekvienam iš mūsų dvejomis kryptimis:

1. Įgyti dieviškųjų žinių, kurios pateikiamos kaip Pakylėtųjų Valdovų Mokymas, tiesiog susilieti su jomis ir tuo pačiu pakylėti savo sąmonę.

2. Išmokti bendradarbiavimo, tarpusavio sąveikos, mokėjimo klausytis ir vienas kitų supratimo.

Ir tai - visų svarbiausia. Be šito 4 tūkstančiai nesugebės atlikti darbo už 4 milijonus.

Dorovės ir moralės sąvokos turi skirtingas reikšmes bei jų atspalvius, priklausomai nuo visuomenės, kurioje apie tai kalbama. Taigi, kapitalistinėje visuomenėje bus viena moralė, kur pirmoje vietoje stovi "aukso veršio" garbinimas, o socialistinėje - kita, kur pirmoje vietoje stovi žmogaus interesai; bet jose abejose nėra paties svarbiausio - Dievo. Aukšto dorovingumo visuomenėje, kaip teigiama mūsų Aukšto Dorovingumo Doktrinoje, pirmoje vietoje vertybių skalėje yra Dievas ir Jo Įstatymų laikymasis. Iš čia kils ir visa kita: tvirta šeima, žmonių sveikata, pasaulis be karų ir konfliktų.

Mums su jumis teks pakylėti dorovingumo sąvoką į naują lygmenį ir grąžinti į mūsų gyvenimą Dievą. Tai yra pagrindinė mūsų Judėjimo užduotis! Todėl nuo kiekvieno iš mūsų priklauso naujų dorovės idealų įvedimas į gyvenimą.

Naujas dorovingumo lygmuo atitinka ir naują santvarką - bendruomeninę, kurioje tokios bendruomenės nariai laiko vieni kitus broliais ir seserimis. Gyvenimo bendruomenėje principus tūkstantmečių eigoje sėkmingai yra realizavę geriausi žmonijos atstovai.

Mes žinome apie senovės Graikijos išminčiaus Pitagoro įkurtą Pitagoriečių sąjungą. Šios bendruomenės pagrindiniu tikslu buvo žmogaus dorovinis apsivalymas, o pitagoriečių tarpusavio draugystė, savitarpio pagalba ir pagalba bėdoje tapo tiesiog legenda. Senovės Irano zoroastrizmo pradininkas Zaratustra jo skleidžiamo Mokymo pagrindu įkūrė bendruomenę ir nurodė pasekėjams laikytis ypatingo moralinio įstatymo – gyventi sutinkamai su geromis mintimis, gerais žodžiais ir gerais darbais. Tai savo ruožtu vedė į visuotinį dorovingumą ir atsakomybę už supantį pasaulį. Didžiausias rusų žemių bendruomenininkas Sergij Radonežskij įkūrė 40 vienuolynų, kurie iš tiesų buvo nesavanaudiškos tarnystės artimui ir savimaršos aukštoji mokykla. Tik pakėlusi dorovingumą, rusų valstybė sugebėjo pakylėti dvasią, suvienyti jėgas ir nugalėti užgrobikus.

Dabar atėjo mūsų eilė! T.N. Mikušina sako,- "Kiek šią bendruomenę mes sugebėsime sukurti savo viduje, tiek ji išplis išoriniame pasaulyje. Bendruomenė ne statoma, ne kuriama ir ne organizuojama. Bendruomenė gimsta. Ji gimsta mūsų širdyse… Jeigu mes nesugebėsime savo vidumi priimti šio naujo dorovingumo, naujos bendruomenės vaizdinio, mes nesugebėsime įvykdyti savo gyvenimo dieviškojo tikslo – t.y. to, dėl ko įsikūnijome šiuo sunkiu metu".

Tokiu būdu, naujas Judėjimo vystymosi etapas numato kiekvieno jo dalyvio didesnį vidinį darbą: dieviškojo mokslo pagrindų suvokimą, naujų savybių įgijimą, gebėjimą bendradarbiauti. Juk tam, kad būtų kuo pasidalinti, pirma reikia tuo prisipildyti.

Judėjimo aktyvistai galės mokytis patys ir perteikti įgytas žinias ir gebėjimus kitiems Judėjimo dalyviams – tiems, kuriuos jie užregistravo ir už kuriuos jie dabar atsako. "Mes atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome".

Mes su jumis darysime praktiškai tuos pačius darbus, tik su didesniu sąmoningumu, su geresne kokybe ir atsakomybe, nesivaikydami skaitlingumo. Ir kiekvienas naujas žmogus, užsiregistravęs Judėjime, bus tuo, kuris sąmoningai nuspręs gyventi vadovaujantis sąžine bei siekdamas savo gyvenime vadovautis mūsų Dalyvio Kodekso principais.

Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Pirmajame Judėjimo Suvažiavime mes su jumis jau gavome palaiminimą įvykdyti kovinį žygdarbį gyvybės vardan. Mums iš tiesų reikia tapti Dvasios Riteriais ir nešti savo tarnystę konkrečiais kiekvienos dienos darbais. Gero Kelio!

Su meile ir tikėjimu, Jelena Iljina