Dorovinių priesakų vienovė
pasaulio mokymuose ir religijose

Rašytojos E.J. Iljinos pranešimas pirmajame
TVJ "UŽ DOROVĘ!" Suvažiavime

Įvairiais istoriniais laikais, kai iškildavo būtinybė pakelti žmonių sąmonę į naują lygmenį, į Žemę ateidavo Didieji Mokytojai. Jie duodavo žmonėms naujus mokymus, kurių pagrindu vėliau buvo kuriamos religijos. Jie palikdavo žmonėms Dieviškuosius priesakus, tų teisingų dvasinių-dorovinių Įstatymų pagrindus, ant kurių laikosi tvarka visoje kūrinijoje. Šie Įstatymai reguliuoja visą išreikštąjį gyvenimą, be jų Žemėje vyrautų chaosas.

Visi dvasinių Mokytojų priesakai buvo nukreipti padėti žmonėms nugalėti savyje jų žemiausiają dalį ir suteikti galimybę pasireikšti aukščiausiajai.

Būtent Dorovinis Įstatymas yra visų religijų pagrindas.

Pabandysime aptikti kas bendro yra skirtingų religijų ir mokymų, paliktų mums įvairių Mokytojų, doroviniuose priesakuose.

Auksinė dorovingumo taisyklė

Visų pirma, kas yra išreikšta kiekvienoje religijoje viena ar kita forma, tai – Auksinė dorovingumo taisyklė. Tai fundamentali dorovingumo taisyklė, atspindinti dorovinį reikalavimą: "Elkis (Nesielk) su žmonėmis taip, kaip nori (nenori), kad jie su tavimi elgtųsi". Ši taisyklė iškyla pirmojo tūkstantmečio prieš m.e. viduryje ir ypatingai ryškiai įkūnijo įvykusį tuo metu humanistinį virsmą. Savo pavadinimą - auksinė, ji įgavo XVIII amžiuje vakarų Europos dvasinėje tradicijoje.

Ši taisyklė kartais pasirodydavo vienu metu ir nepriklausomai viena nuo kitos skirtingose kultūrose: induizme, budizme, judaizme, krikščionybėje, islame, konfucianizme, antikos filosofų pasisakymuose, o tai savaime pasako apie vieningą šaltinį.

Įvairiomis formuluotėmis ji sutinkama "Mahabharatoje", Budos posakiuose.

Konfucijus, į savo mokinio klausimą, ar galima visą gyvenimą vadovautis vienu žodžiu, atsakė: "Šis žodis - abipusiškumas. Nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų.

Iš senovės Graikijos šaltinių, reikėtų nurodyti Homero "Odisėją" ir Herodoto "Istoriją". Vienokia ar kitokia forma Auksinė dorovingumo taisyklė sutinkama Faleso Miletskio, Hesiodo, Sokrato, Olatono, Aristotelio ir Senekos pasisakymuose.

Biblijoje ji minima Evangelijose du kartus, dėstant Kalno pamokslą (Mt. 7:12; Lk 6:31). Ne vieną kartą šią taisyklę kartojo Jėzaus Kristaus apaštalai (mokiniai).

Korane Auksinė taisyklė nėra užfiksuota, bet ji sutinkama "Sunoje", kaip vienas iš Mohamedo, kuris taip mokė aukščiausių tikėjimo principų: "Darykite visiems žmonėms tai, ką norėtumėte, jog jie jums darytų ir nedarykite to, ko nenorėtumėte sau", posakių.

Auksinės taisyklės formulavimas Evangelijoje turi savyje teigiamą, gėrį įtvirtinantį principą: "Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite" (Mt. 7:12). T.y. turi savyje pozityvų "daryk", skirtingai nuo neigiančio - "nedaryk".

Kartą atsiradusi, Auksinė taisyklė tvirtai įsišaknijo kultūroje ir masinėje sąmonėje, įsitvirtino patarlių forma. Taip rusų patarlėje sakoma: "Kas kitame tau nepatinka, to ir pats nedaryk".

Ši taisyklė dažniausiai būdavo įprasminama kaip esminė, svarbiausioji moralinė tiesa, praktinės išminties židinys ir būdavo vienu iš pastovių etinių apmąstymų dalykų.

Dorovinių priesakų vienovė

Manu įsakymai.

Induistiniuose tekstuose Manu, tai – žmonių giminės protėvio titulas. Tokių Manu minima 14. Kiekvienas Manu valdo laikotarpiu, vadinamu manvantara. Manu įstatymai, žinomi šiuolaikinei žmonijai, priskiriami Vaivasvatai Manu, penktosios žmonių rasės protėviui. Jo įstatymai buvo sukurti prieš daug tūkstantmečių iki krikščionybės eros.

"Nuolankumas, atlyginimas geru už bloga (išskirta J.P.Blavatskajos), nuosaikumas, sąžiningumas, švara, jausmų sutvardymas, Šastrų (šventų knygų) žinojimas, aukščiausiosios sielos žinojimas, teisingumas ir susilaikymas nuo pykčio – tokios yra dešimt dorybių iš kurių susideda pareiga... Tie, kurie suvoks šiuos dešimt pareigos įsakų, ir, suvokę juos, laikysis jų gyvenime, pasieks aukščiausiąją būseną" (Manu įsakai. kn. VI, šl. 92)».

Mozės įsakymai.

Doroviniai įstatymai, kuriuos žmonėms atnešė žydų pranašas Mozė (įprastai Biblijos tyrinėtojai jo gyvenimo laikotarpį nurodo 15-13 a. iki m.e.), išdėstyti Senajame Testamente, dvejose Mozės Penkiaknygės knygose "Išėjimas" ir "Pakartotas įstatymas". Pagal legendą, Mozė, dvasinis žydų vadas, ant Sinajaus kalno gavo akmenines plokštes su dešimčia Dievo Įsakymų. Šiuos Įsakymus gerbia ne tik žydai, bet ir viso pasaulio krikščionys. Pateiksime juos šiek tiek sutrumpintus.

"1. Neturėsi kitų Dievų, tiktai mane. 2. Nedaryk sau jokio stabo. 3. Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo, vardo. 4. Atsimink, kad švęstum šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties. 5. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei. 6. Nežudysi. 7. Nesvetimausi. 8. Nevogsi. 9. Neliudysi melagingai prieš savo artimą. 10. Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui"(Iš. 20:2-17; Įst. 5:6-21).

Džinos Mahaviros etiniai principai.

Džinas Mahavira (599 m. iki m.e. – 527 m. iki m.e.) – pamokslininkas, Gautamos Budos amžininkas, džainizmo – senovės indų religijos įkūrėjas. Džainizmas moko nekenkti visoms gyvosm būtybėms šiame pasaulyje. Džainizmo filosofija ir praktika pagrįsti, visų pirma, savo sielos tobulinimu tam, kad pasiekti visažinystę ir amžiną palaimą.

Egzistuoja penki pagrindiniai etikos principai - įžadai, kuriuos privalo vykdyti šio mokymo pasekėjai:

1. Nekenkti jokiam gyviui (neprievarta).

2. Būti nuoširdžiu ir pamaldžiu.

3. Nevogti.

4. Nesvetimauti.

5. Nebūti savanaudžiu.

"Neprievartos" principas yra pagrindinis. Jo nesilaikymas daro beprasmišku kitų principų vykdymą.Kartais jį interpretuoja kaip "nežudyk", bet ši sąvoka turi platesnę reikšmę. Ji reiškia nekenkti arba neįžeidinėti nei tiesioginiu, nei netiesioginiu būdu. Negalima net pagalvoti apie žalos kam nors padarymą, negalima kalbėti to, kas gali ką nors įžeisti. Taip pat privalu gerbti kitų žmonių pažiūras.

Gautamos Budos priesakai.

Buda Šakjamuni arba Gautama Buda (563 iki m.e. – 483 iki m.e.) – dvasinis mokytojas, legendinis budizmo įkūrėjas. "Pratimokša Sutra" ir kiti religiniai budistų traktatai pateikia 10 priesakų, kuriuos paliko Buda:

1. Tu neturi užmušti jokios gyvos būtybės.

2. Tu neturi vogti.

3. Tu neturi pažeisti savo skaistumo įžadų.

4. Tu neturi meluoti.

5. Tu neturi išduoti svetimų paslapčių.

6. Tu neturi trokšti savo priešų mirties.

7. Tu neturi geisti kitų turtų.

8. Tu neturi tarti įžeidžiančių žodžių ir keiksmažodžių.

9. Tu neturi atsiduoti prabangai

(miegoti minkštuose pataluose arba tinginiauti).

10. Tu neturi priimti aukso arba sidabro.

Didžiojo Mokytojo Jėzaus Kristaus priesakai.

Pagrindiniai Jėzaus Kristaus priesakai yra žinomi visiems. Didžiausias priesakas - mylėti Viešpatį Dievą visa širdimi ir visa siela. Antrasis – mylėti savo artimą, kaip save patį. Šiuos Priesakus Jėzus davė kaip papildymą prie Mozės Priesakų.

Knygoje "Demaskuotoji Izidė" greta Manu Įstatymų E.P. Blavatskaja pateikia ir akivaizdžiai parodo Budos ir Kristaus Priesakų tapatumą:

"Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?" – klausia vienas jaunuolis Jėzaus. - "Laikykis įstatymų". – "Kokių?" – "Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk", – atsakė Jėzus (Mt 19:16-18).

"Ką turėčiau aš daryti, kad įgyti Bodhi sąmonę [amžinos tiesos žinojimą]?, – mokinys klausia savo budizmo mokytojo. – Kuriuo keliu eiti, kad tapti upasaka [išminčiaus mokiniu]?" – "Laikykis šių priesakų". – "Kokių?" – "Tu turi visą gyvenimą susilaikyti nuo žudymo, vogimo, svetimavimo ir melo", – atsako mokytojas (Pittakatiaian, kn. III, palijų versija).

"Identiški nurodymai, ar ne tiesa? Dieviškieji Nurodymai; gyvendama pagal juos, žmonija apsivalytų ir taptų pakylėta», – daro išvadą J.P. Blavatskaja.

Kaip matome, pagrindiniai, šviesūs keliai visose religijose neturi skirtumų - skiriasi tik jų forma. Taigi, tie, kuriems svarbi forma, gyvens nesantaikoje vieni su kitais, o tie, kurie suvokė pagrindus - jais remiantis susivienys.

Tokiu būdu, kai mes nešališkai nagrinėjame religijų ir mokymų pagrindus, kurie buvo duoti skirtingais istoriniais laikotarpiais (juos skiria ne tik šimtmečiai, bet ir tūkstantmečiai), tai įsitikiname tų priesakų pagrindų vienove. Išvada vienareikšmė - visos religijos turi vieningą Šaltinį!

Mokytojai ateina ir išeina, religijos gimsta ir užgęsta, bet Doroviniai priesakai kaip raudona gija, galima sakyti, kaip raudonas lynas, tiesiasi per žmogiškosios evoliucijos tūkstantmečius. Todėl žmonija turės ateitį tik tuo atveju, jeigu mes visi laikysimės įsikibę šio Dorovinio Įstatymo lyno!