Pokalbiai apie Dorovinį Kodeksą

Ketvirtasis pokalbis.
«Aš - už darbą bendram labui»

Toks yra ketvirtasis Tarptautinio Visuomeninio Judėjimo „UŽ DOROVĘ!” dalyvio Kodekso punktas.

Pradėkime nuo paprasto klausimo: kodėl žmogus dirba? 99 procentai žmonių atsako į šį klausimą taip: „Žinoma tam, kad užsidirbtume pinigų“. Ir tik 1 procentas, ar netgi mažiau, sako, kad jie dirba Bendram Labui, siekdami padėti žmonėms ar kitoms gyvoms būtybėms.

O kam žmonėms pinigai? Atsakymas paprastas: tam, kad prasimaitinti, pagerinti gyvenimo sąlygas, patirti malonumus. Ir kuo pajamos didesnės, tuo geriau norisi apsirengti, turėti prabangesnę mašiną, vis komfortabilesnį būstą, vis labiau prestižiniame rajone, važinėti ilsėtis į užsienį ir taip toliau iki begalybės. Todėl, kad kokius tik malonumus ir gėrybes žmogus begautų, po kurio laiko visa tai jam nusibosta, ir žmogus vėl pradeda vaikytis pinigų, kad nusipirktų naujų gėrybių ir malonumų.

Prisiminkime padavimą apie akmenskaldį.

Akmenskaldžio paklausė:

- Ką tu darai?

- Aš nešioju akmenis, - atsakė akmenskaldys.

- O kam tu nešioji akmenis?

- Kad užsidirbčiau pinigų.

- O kam tau pinigai?

- Kad nusipirkčiau maisto jėgoms atgauti.

- O kam tau jėga?

- Akmenims nešioti.

Ratas užsidarė. Tai „voverės rate“ gyvenimas, kuri deda didžiules pastangas, visą dieną bėgdama, silpdama iš nuovargio, bet vistiek lieka vietoje, niekur taip ir nepasistūmėdama.

Daugelio žmonių gyvenimas mūsų planetoje primena šį bėgimą ratu. Iki tol, kol mes dirbame tam, kad užsidirbtume pinigų, mes niekur nejudame. Mes visada pririšame savo darbą prie kokio nors apčiuopiamo rezultato.

Juk darbas pats savaime yra didžiulė vertybė. Tikrasis triūsas yra aukščiausias gėris sielos vystymuisi. Ir galutiniame rezultate reikšmę turės visai ne nauji kavos aparatai, kailiniai ar automobiliai, bet visiškai kitas mūsų darbo rezultatas, o būtent: tie įgūdžiai ir ta neįkainojama patirtis, kuri būtina mūsų individualybės vystymuisi.

Užduokime sau kitą paprastą klausimą: ar teikia mums džiaugsmą darbas? Ar gauname mes patį svarbiausią gyvenime pasitenkinimą - pasitenkinimą darbu?

Šis pojūtis pasiekiamas kiekvienam vaikui. Vaikas triūsia nuo ryto iki vakaro, jis visą laiką kažkuo užsiėmęs. Mums atrodo, kad jis paprasčiausiai žaidžia. O iš tikrųjų jis kuria! Vaikas nėra risirišęs prie darbo rezultato, jam svarbus pats procesas, per kurį jis patiria pasitenkinimą. Bet praeina tik keleri metai, ir prisilietęs prie suaugusiųjų vertybių sistemos, vaikas praranda susidomėjimą darbu. Todėl, kad darbas, pats savaime, visuomenėje nevertinamas. Visuomenėje vertinamas tik sugebėjimas uždirbti pinigus.

Vėliau, jaunas žmogus vietoje to, kad dirbtų ir gautų pasitenkinimą dirbdamas, yra priverstas paprasčiausiai uždirbinėti pinigus – popierėlius, pakeičiančius tikrąjį džiaugsmą, kurį teikia triūsas Bendram Labui. Iš čia ir kyla nepasitenkinimas gyvenimu bei protestas.

Ir ką gi daryti? Man vistiek reikia uždirbti pinigus! Man juk reikia išmaitinti šeimą!“ – pagrįstai pastebės skaitytojas.

Mes nieko ir neraginame mesti darbą. Mes kalbame apie teisingą požiūrį į darba. Mes kalbame apie motyvą, kuris veda žmogų jo veikloje.

Prieš pradėdami kažką daryti, pabandykime sąžiningai paklausti savęs, kas iš tiesų mums veda. Kažkokie asmeniniai interesai: noras gauti daugiau gėrybių, kažką įrodyti kitiems, parodyti savo uolumą, pelnyti visuotinį pripažinimą? Ar mus veda Meilė artimui? Praeitame pokalbyje mes kaip tik kalbėjome apie labai paprastus darbus, atliktus nesavanaudiškai, su didele Meile artimui ir planetai.

Jeigu mes uždirbame pinigus, vedami pareigos jausmo savo artimiesiems, kuriems reikia maisto, drabužių, namų, tai šiuo atveju mūsų darbas turės visai kitą prasmę ir atspalvį, nei tada, kai mes uždirbame pinigus malonumams iš gyvenimo gauti.

Imkime ir pasvartykime apie tai, kokias būsenas mes patiriame ir kokios mintys mus aplanko, kai užsiimame įprastais mūsų darbais darbovietėje ar savo namuose. Greičiausiai tik pavieniai gali pasakyti, kad atlikdami savo pareigas, jie sąmoningai darbavosi Bendram Labui, dėl visų gyvų būtybių.

Todėl, kad iš tiesų, kai žmonės yra gyvenimo sumaištyje, jiems ir į galvą neateina, kad dirba Bendram labui, Gėriui, Dievui. Dažniausiai, kaip buvo minėta aukščiau, žmonės dirba tam, kad užsidirbtų pinigų, kad pasiektų paaukštinimą tarnyboje, padarytų karjerą. Varomoji jėgą, kuri veda žmones, yra kokia tik nori, bet tik ne Bendras Gėris. Ir tas motyvas, su kuriuo žmogus pradeda darbą, uždeda savo atspaudą ant visko, ką jis daro per dieną.

Tačiau svarbus yra netgi ne pati veikla, svarbus yra nusiteikimas, su kuriuo žmogus veikia: ar pripildyta jis Meile, ar jame šio jausmo nėra. Yra svarbus tas impulsas, kurį žmogus įdeda į bet kokį pradėjimą.

Jeigu žmogus sugeba įdėti visą Meilę, kurią tuo momentu turi, jeigu jis atlieka kad ir labai mažą užduotį, bet su didžiule Meile, tai toks jo indėlis gali labai daug ką pakeisti mūsų planetoje. Būtent, patys paprasčiausi ir, atrodytų, visai nereikšmingi darbeliai, atlikti su Meile, gali pakeisti mūsų netobulą pasaulį.

Būna ir taip, - kai kurie žmonės vykdo, rodos, pačius nuostabiausius darbus: užsiima labdara, kažkam padeda. Bet ką jie bedarytų, visur gauna apverktiną rezultatą. O atsitinka taip dėl to, jog nuo pat pradžių, kai jie priėmė sprendimą dėl savo veiksmų, jų motyvas nebuvo nuspalvintas Meile. Ir vaisius - tokių veiksmų rezultatas, gaunasi supuvęs. Todėl, kartais geriau nedaryti nieko, negu pradėti kokius nors veiksmus, neprisipildžius Meilės jausmo.

Kaip iliustraciją pateiksime šiuolaikinį padavimą.

Vienas žmogus degė troškimu pastatyti Grožio ir Harmonijos Šventyklą, į kurią galėtų užeiti kiekvienas, kuris pavargo nuo gyvenimo sumaišties ir prisisotintų ten grožiu, gautų pagalbą ir meilę. Jis ėmė pasakoti žmonėms apie savo įdėją, ir žmonės, pasiilgę grožio, atsiliepė. Vieni pervedė pinigų Šventyklos statybai, kiti atvyko jos statyti kaip savanoriai.

Statybos vyko sparčiai, bet žmogui, sugalvojusiam pastatyti Šventyklą, buvo nelengva. Jam teko gilintis į visas, jam nepažįstamos statybų veiklos, subtilybes, jis susidūrė su nekokybiškų medžiagų tiekimu, su tinginyste ir žmonių neatsakingumu. Bet labiausiai jį slėgė tai, kad ne visi statyboms žmonių suaukoti pinigai išleidžiami tam reikalui. Kažkokia jų dalis „pradingsta smėlyje“.

Kartą jis sutiko išminčių ir pasiguodė jam savo pergyvenimais.

- Daug žmonių paaukojo pinigus Šventyklos statybai, - pasakojo jis. – Vieni – reikšmingas sumas, o kiti - kartais ir visiškai nedideles, nuo savo mažų pajamų. Ir aš verkiau iš džiaugsmo ir susijaudinimo, suprasdamas kad tie žmonės dalinosi paskutiniu ką turi. Bet aš nesugebėjau teisingai paskirstyti visų pinigų, dalis jų buvo iššvaistyta tuščiai. Kaip gi aš dabar pažiūrėsiu į akis tiems žmonėms?

- Čia nėra tavo kaltės, - atsakė išminčius. – Tiesiog žmonės aukojo pinigus, turėdami skirtingus motyvus. Jie gali veidmainiauti vienas prieš kitą ir slėpti savo tikruosius motyvus bei negatyvias mintis. Bet Dievas mato viską, ir nuo jo neįmanoma nuslėpti net mažiausio žmogaus sielos judesiuko. Todėl ir dingo tie pinigai, kurie buvo paaukoti dėl kokių nors savanaudiškų paskatų ir be Meilės.

Tęsk Šventyklos statybą, ir tegul visa tavo gyvenimo kelionė bus lydima tik Meilės.

Vadinasi, bet kuriame darbe reikia išmokti įvertinti kiekvieną savo veiksmą, kiekvieną savo mintį ir jausmą – tam, kad darbo vaisiai iš tiesų būtų naudingi.

Įsivaizduokime, kad šalia mūsų visuomet yra nematomas liudininkas, kuris stebi visus mūsų veiksmus ir netgi mūsų sielos krustelėjimus. Tada mes tikrai su didesne atsakomybe imsimės visų darbų ir sprendimų priėmimų pasirinkimuose, kuriuos darome savo gyvenime.

Taigi, susumuojame rezultatus. Darbuotis Bendram Labui – tai darbuotis ne dėl savęs asmeniškai, bet dėl kitų žmonių, dėl kitų gyvų būtybių, dėl mūsų bendrų namų – Žemės planetos.

Ir kiekvieną kartą, kai gyvenime prieš mus iškils būtinybė pasirinkti, kaip mums pasielgti, pirmiausia reikia suprasti motyvą, kuris mus veda šiame pasirinkime. Ir net jeigu pradžioje atrodys, kad šis pasirinkimas atneš mums nuostolių ir neapsimokės nei pagal jokius žmogiškus dėsnius, nei iš elementarios žmogiškos logikos požiūrio taško, - neverta nusiminti.

Kaip atsaką į mūsų nesavanaudiškus veiksmus Bendram Labui, Gyvenimas visada įteikia mums netikėtas dovanas. Tam įrodo daugybė pavyzdžių.

Keliautojas važiavo kalnų keliu. Jis labai skubėjo pasiekti kelionės tikslą. Šalikelėje jis pastebėjo žmogų, kuriam reikėjo pagalbos. Senis nesėkmingai bandė užkurti laužą, o ir malkų jis turėjo nedaug. Ką daryti: sustoti ir padėti seniui, bet tuomet sugaiši laiką? Ar palikti žmogų bėdoje, bet atvykti laiku? Keliautojas nusprendė padėti. Kol jis ieškojo malkų ir ruošė vakarienę, nusileido saulė, ir jam teko pernakvoti prie laužo. Rytą keliautojas išvyko kitu, trumpesniu keliu, kurį jam nurodė senis, ir pasiekė kelionės tikslą daug anksčiau, nei buvo suplanavęs.

Štai taip ir mes, jei nepasiduosime apmaudui, tai prieš mus atsivers naujas kelias, apie kurį mes anksčiau nežinojome, ir šis kelias gerokai pagreitins mūsų kelionę.

Tatjana Mikušina, Jelena Iljina